| (pranc. grotesque – keistas, įmantrus, juokingas): 1. meninio vaizdavimo tipas (vaizdas, stilius, žanras), grįstas fantastika, komizmu, hiperbole, netikėtais gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais. 2. grotesko drama – XX a. dramos tipas, susijęs su absurdo teatru (žr. Antidrama).
Lietuvių teatrologijoje ∆ esmę pirmasis apibrėžė rež. A. Sutkus, rašydamas apie Vilkolakio teatro spektaklius. ∆ esmė glūdi priešybių, kraštutinumų gretinime bei jų derinime. ∆ būdingas netikėtas posūkis nuo rimto į juokingą, groteskinius vaizdus neišvengiamai lydi kandus juokas. ∆, priešingai nei alegorijai, būdinga perkeltinė prasmė, nevienareikšmiškumas. Su ∆ susijęs liaudiškas, gyvenimą teigiantis, karnavalinis juokas. ∆ populiarus viduramžių misterijų intermedijose, farsuose, Renesanso (E. Roterdamietis, F. Rablė (Rabelais), Apšvietos (Dž. Sviftas (Swift), romantizmo (V. Hugo, E. T. A. Hofmanas (Hoffmann), T. Gotjė (Gautier) Groteskai, 1844) lit-roje. XIX a. realizme ∆ įgijo socialinio konkretumo (N. Gogolis). XX a. modernistai (ekspresionistai, siurrealistai ir kiti) ∆ reiškė pasaulio absurdiškumo, priešiškumo žmogui idėjas (F. Kafka, E. Jonesko (Ionesco), S. Beketas (Beckett), J. Hašekas, B. Brechtas, V. Majakovskis ir kt.). ∆ –viena pagrindinių tragikomedijos meninės raiškos priemonių.
Lietuvių literatūroje ∆ stilistikos elementų yra K. Binkio dramoje Generalinė repeticija (1940), kai kuriuose J. Grušo (Pijus nebuvo protingas, past. 1974, išsp. 1976; Cirkas, 1976), K. Sajos (parabolių triptikas Oratorius, Maniakas, Pranašas Jona, 1967, Mamutų medžioklė, 1968, groteskinis vienaveiksmių pjesių diptichas Poliglotas ir Abstinentas, 1970; liaudiška parabolė Devynbėdžiai, 1974 ir kt.), K. Ostrausko (Gundymai, 1970; Čičinskas, 1974, Jūratė ir Kastytis, 1977, Ars amoris, 1991), A. Landsbergio (Meilės mokykla, 1965, Barzda, 1966, Komedijantai, 1994) kūriniuose. |
