| XIX a. pab. susiformavęs dramos tipas, perteikiantis poetinę pasaulio sampratą. ∆ perėmė romantizmo, simbolizmo patirtį, atsirado kaip priešprieša natūralistinei pasaulio raiškai. ∆ priklauso iškart dviems literatūros rūšims – poezijai ir dramai. Tai XX a. literatūrai ir teatrui būdingas formų integracijos reiškinys. ∆ esmę ir giluminį struktūros pagrindą sudaro vidinis veiksmas – poetine kalba išsakytas žmogaus dvasinio pasaulio dramatizmas. Laikas ir erdvė gali tapti personažo būsenų ar nuotaikų metafora. Pagrindinė personažų kūrimo priemonė – monologai, lyriškesni ir mažiau susiję su išoriniu veiksmu negu tragedijoje, jiems atsirasti kartais reikia labai nežymaus išorinio postūmio. ∆ reikšminga vieta skiriama muzikai – dainoms, giesmėms, chorams, kurie paspartina draminio veiksmo eigą, metaforiškai įvertina ar apibendrina vaizduojamus įvykius, tampa idėjiniais ir emociniais akcentais. Nėra vientisos ir išbaigtos ∆ teorijos. T. S. Eliotas, ?∆ teoretikas ir kūrėjas, teigė, kad teatras yra idealus poezijos mediumas, o ?∆, kaip ir muzika, gali išreikšti ypatingą, paprastai neįvardijamą jausmų sferą, tačiau XX a. ?∆ dar tebėra eksperimentas („Dialogas apie draminę poeziją“ 1928, „Poetinės dramos poreikis“, 1936 ir kt.). ?∆ kūrė T. S. Eliotas (Žmogžudystė katedroje, 1935), O. Milašius (Migelis Manjara, 1913) ir kt. Lietuvių dramaturgijoje ∆ pradininku laikomas B. Sruoga (Milžino paunksmė, 1932 ir kt.). Klasikinį ∆ modelį sukūrė Just. Marcinkevičius (trilogija Mindaugas. Mažvydas. Katedra, 1968–76). Lietuvoje ?∆ kūrėjai ieškojo naujų raiškos priemonių: J. Marcinkevičiaus Čičinske (1975) panaudojama bufonados ir parodijos stilistika; V. Palčinskaitės Kristiano Anderseno rožė (1978) – pasakos elementai, J. Vaičiūnaitės pjesėse (Kasandra, Apsiaustis, Dialogai su Emilija, 1980) modernizuojamas blokiškasis ∆ tipas. ∆ bruožų esama ir šiuolaikinėje dramaturgijoje (S. Parulskio, L. S. Černiauskaitės, M. Ivaškevičiaus, G. Grajausko pjesės). |
