1Klausimas
Perskaitykite Žemaitės apsakymą „Marti“ ir atlikite užduotis.
Apmąstykite kūrinio problematiką ir Žemaitės kuriamų veikėjų tipą remdamiesi pačiu kūrinio pavadinimu. Kodėl jis toks yra, kokį žmogaus aspektą išryškina? Kaip dar būtų galima pavadinti šį kūrinį?
Įsigilinkite į pačią kūrinio pradžią – kuo ji yra ypatinga ir šiek tiek netikėta? Kaip joje išryškinama kūrinio veikėjų motyvacija (jų tikslai) ir kaip tai charakterizuoja veikėjus? Kaip mes juos atpažįstame, kokiais būdais pasakotoja leidžia suvokti jų vaidmenis?
– Nieko neveiksi, matušele, reik leisti Jonuką žanyties; tegul ieško mergos su gera dalia... Apsimokėsma maždaug skolas. Negali niekur nė nosies iškišti, labiau karčemoj, kaip apstos, vienas palūkų, kitas šieno, tai pasėlės, o kitas kaip velnias prisispyręs kamantinės: „kumet atiduosi?“, rodos, kad nieko daugiau nebemoka nė šnekėti.
– Užtai ko valkiojies po karčemas! – užmetė pati.
Kuo ypatinga Žemaitės kūrinio (ir visos kūrybos) kalba? Koks kalbos tipas yra dominuojantis ir kokias stiliaus ypatybes jis teikia kūriniui?
Atsakydami į šį klausimą kreipkite dėmesį, ką autorė savo kūrinyje vaizduoja: aplinką, gamtą, žmogų, jo buitį; kiek personažai netiesiogiai pasisako apie save patys ir kiek apie juos pasako pasakotoja; kiek tekste yra pasakojimo, tiesioginės veikėjų kalbos, samprotavimo?
Kaip Žemaitės kūrinyje išsakoma nuomonė, koks turi būti žmogus (veikla, išvaizda)? Atkreipkite dėmesį, kad ši nuomonė išsakoma labai originalai; ne tiesioginiu pasakotojos teigimu, bet neigiamos veikėjos kalba. Paaiškinkite, kokias vertybes skelbia Vingių Jono motina, ir kokias išvadas pasidaro skaitytojas. Kodėl mes nenorime pritarti šitai veikėjai ir pasmerkti valstiečių kultūrai kaip ir svetimų „poniškų išmonių“? Ar neturėtų mums būti svarbiausia žmogaus darbštumas, o ne jo išvaizda ir ne jo buities aplinka? Jei manome, kad ne, turime paaiškinti, koks yra darbštumo ir tvarkingumo ryšys.
– Taigi taigi, ką gi beišskyręs?! Tą pajuodėlę, didnosą, pataikūnę, valiūkę... – pakilo šaukti pati. – Išlepinta, išpustyta, išsirėdžiusi, tratanti muslinuose, krakmoluose, eis partyrusi kaip pūslė. Negana į bažnyčią išsikvarkliuos, bet ir po namus išsipuošusi kaip pana. Eis šieno grėbti – nažutkelė balta, skepetelis, kvartūgelis išdailinti su prosu, kaip iš pieno plaukusi! Ar ta kurią dieną bus gaspadinė? Visa iškyla, kad išeina su grėbleliu, o po namus, sako, nepasiima nė jokio darbelio, tik šlavinėties, plovinėties; tai įsės į stakles, tai siuvinėti nusitvers, vis niekniekius, o sunkaus darbo nieko – pfu! Tokios lengvadarbės neprašau! Pas mane nereik cacku pacacku! Man reik tokios purvabridės, kaip ir aš pati!
Ar teisinga Vingių Jono motinos išmintis: „Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi“?
Paaiškinkite, kaip Žemaitė kuria veikėjų portretus. Įsigilinkite į pateiktą ištrauką ir aptarkite veikėjo portreto kūrimo priemones. Kaip kartu su portretinių bruožų išryškinimu kuriamos veikėjo vertės charakteristikos?
Pati tratėdama išlėkė pro duris, įkandin įslinko į vidų minėtasis Jonukas, vienturtis sūnus Vingių, nuo tėvo betariant, „berods vyras ir iš stuomens, ir iš liemens!“ Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs, rankos smalinuotos kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosė kaip už ditką agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi, pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando, kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. Lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai išleido seilėms nudrykti. Balakonas ant jo milinis, nelabai aiškus, suglamžtuotas, rukšlėtas, šapais ir šiaudais apkibęs. Marškiniai ir apatininkės – džiaugės baltais vadinami, stori, juodai sudėvėti, šunies neperkandami, turbūt pernai skalbti. Kojos purvinos, įsispyręs basnirta į medenkas. Perėjęs per aslą, pasirąžė, pažiovavo, pažvelgė dar į mažą laikrodėlį, atsisėdo ant suolo trobos gale; kojas ištiesęs į aslą, ėmė šukėtą pypkę krapštinėti ir taboko po kišenes graibyties.
Žemaitės svarbiausia tematika yra šeimos gyvenimas. Apie kokius šeimos narių santykius galime spręsti skaitydami žemiau pateiktą ištrauką? Ar veikėjų reikšmės šioje ištraukoje yra tradicinės, atitinkančios šeimos santykių standartus, hierarchines reikšmes? Kuris šeimos narys yra tarsi svarbiausias? Kaip šį šeimos pokalbių aprašymą apibudintume stiliaus požiūriu? Kokią emocinę reakciją šie veikėjų pokalbiai sukelia skaitytojui? Kaip su veikėjų „vertybėmis“ dera jų aplinka, būties higiena?
– Kame buvai? – paklausė tėvas.
– Miegojau; kaip atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį – au! – žiovavo.
– Ar suveizėjai arklius?
– Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną... Taigi, tata, ką dirbsi nesuveizėjęs?
– Bene kur nupuls arkliai, – pamojo tėvas su ranka, – o duobos pečių bene užkišai?
– Taigi taigi, kaipgis! Vis mat man! Ogi pats kame buvai neužkišęs ligi šiol?
– Ne bėda, išdžius rugiai rytojui, – tėvas mostelėjo.
– Garbė Dievui! Ir tas iškirmėjo bent sykį! – dyvijosi motyna įėjusi. – Žmonės po visam kada jau parėjo, o tu dar be pietų, per tą savo miegą gausi ir išalkti.
– Taigi taigi, kaipgis! Dyvykis, nematei pažadinti!
– Kaip jau gali tave pažadinti? Ar aš nešaukiau, bet įsikirmės kaip paršas, nors patrūbočių prie ausų pastatyk, niekas dar neprikeltų ant laiko... Kaip sluogtis, bjaurybė! Ir akys užgriuvo, – į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego, ar tai pristovi tokiam jaunam? Būtumei verčiau į bažnyčią nuėjęs arba po visam kur į uogas, kaip svieto vaikiukai, antai, dainuoja, linksminas, o tu rūgsti kaip kisielius.
– Taigi taigi, kaipgis! Negirdėjau dar aš tavo kozoniaus, – atšovė sūnelis.
– Gerai vaikas ir sako, – juokės tėvas: – ne priklodus tauzyk, tik pietus duokš greičiau.
Jonukas paslinko už stalo, paėmęs duonos kepalais kerčios nuo suolo, atsiriekė storiausių porą riekių. Motyna įnešė rūgusio pieno bliūdą kaip ežerą, įvertė saują stambios druskos. Sūnus žvalgės šaukšto. Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės, pamatęs po suolo, pakėlė, nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą. Kąsdamas duoną dideliais kąsniais, išrūgotą pieną ėmė srėbti, net didžiausios jo ausys linkčiojo.
Esminė kūrinio intriga yra vedybos, jų motyvas ir realizacija šeimos gyvenime. Mūsų požiūriu dviejų žmonių sąjunga, vedybinė santuoka yra ypatingos vertės apsisprendimas ir įvykis, kylantis iš kažkokių giliausių žmogiškųjų paskatų. Santuoka vienaip ar kitaip susijusi su gyvybės šventumo idėja, todėl meilės ir santuokos tema yra nepaprastai svarbi visoje žmonijos literatūroje, mitologijoje, kultūroje; kiekviena religija santuokai suteikia šventumo reikšmę.
Atsižvelgdami į šią meilės ir santuokos vaizdavimo tradiciją pakomentuokite, kuo ypatingas yra Vingių šeimos požiūris į santuoką. Kai šita šeimynėlė svarsto iškilusį Jono apvesdinimo klausimą, kokią reikšmę ir vertę suteikia vedyboms. Kas jų akyse yra numanoma Vingių Jono nuotaka, Driežų Katrė? Prisiminkite švietėjų iškeltas idėjas apie žmogų, kaip tikslą savaime, ir žmogų, kaip tikslo siekimo priemonę.
Šalia šių svarstymų aptarkite veikėjų kalbą. Kuo ji ypatinga? Raskite ištraukoje (ir visame tekste) būdingų posakių, frazeologizmų, paaiškinkite, ką jie reiškia. Tarkim, kaip suprantate posakį „kirsti šunims per blakstienas“?
Tėvas, pypkę rūkydamas, vėlek prašneko:
– Jonuk, ar tu žanykis, ar ko!.. Pasiieškok bagotos mergos, bene apsimokėsi skolas... Negali nė atsikratyti nuo tų velnių skolininkų, neduoda nė atilsio.
– Taigi taigi, kaipgis! Kas apsiskolijo, o aš turiu mokėties; o dar parodyk, prie katros mergos pritvinko tų pinigų?
– Tik sukis vikriai, o aš tau pasakysiu, kame gausi. Pirškis pas Driežo dukters, pamatysi, kiek šimtų tau paklos!
– Taigi taigi, kaipgis! Galėtumei pats imti Kotrę... Tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė.
Išgirdusi motyna Jonuko kalbą, labai prasidžiugo:
– Vot, ar ne mano viršus? Sakiau, jog ne Jonukui Kotrė... kaip žydelka ar čigonė, kaip biesas žino kas... Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora, neimk, nereik tokios... Ar doresnių mergų nėra sviete?
– Jonuk, tu neklausyk motynos, ana meluoja, papratusi niekus tauzyti! Klausyk tik manęs, kaip aš liepsiu, teip turi daryti, o jei ne išginsiu abudu su motyna, žemę išduosiu ant rendos, kol skolas apsimokėsiu, ir judu eikit sau, kur jums patinka.
– Taigi taigi, kaipgis! Pats galėsi eiti, kirsdamas šunims per blakstienas, o aš žemės neišsižadėsiu...
Kokia senojo kaimo moralinė tvarka išryškėja žemiau pateiktose ištraukose? Kokių teisių joje turi pagrindinė veikėja ir kokioms jėgoms ji privalo paklusti? Kaip pasakotoja išreiškia Katrės būseną? Koks yra šių kaimo žmonių požiūris į šeimą, kaip jie supranta meilės santykius? Atsižvelgdami į kritinį kūrinio pobūdį ir satyrinę stilistiką, ką galime pasakyti apie autorės nuostatas, jos vertybes?
Kotrė verkė, kaip lytus lijo. Motyna tramdė ją geruoju, o tėvas subaudė sragiai: jeigut rėdoma gerai ožiuosis ir neklausys, išgins nuo savęs ir ničnieko neduos.
[...]
Kol užsakai išėjo, per tris nedėlias Kotrė, kur tik ėjo, per ašaras sau tako nematė. Jonukas jai dideliai netiko. Motyna, nors jos gailėjos, bet randytiems neturėjo valios, o tėvas nė klausyties neklausęs; šnekėjo tik apie Jonuką, žemę, gerą vietą, įkalbinėjo, jog gyvens gerai, prabagotės, pasitaisyti ir jisai padės, o prie vyro pripras; sako: miegalių pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tavim ir klausys, kaip liepsi.
Žemaitė iš visų lietuvių rašytojų dėmesingiausia žmogaus butinei aplinkai, nes ji labai konkrečiai parodo, kokia yra tokioje aplinkoje gyvenančio žmogaus vertė. Epizodas po vestuvių: kokį pasaulį jaunoji pamato savo naujuose namuose? Kas juose dominuoja?
Prašvintant aušrai, pašoko Kotrė, apvalė truputį savo kraitį, pataisė lovą, apsigerbė drobužius, privėrusi klėties duris, ėjo į vietą.
Niekur nė gyvos dūšios nematyti, nė činkšt, pats įmigis veselninkų. Užtai gyvuoliai, visą valią gavę, šnerkštė po kerčias. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės pringyj indus, katilus barškino, žvigindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyj, turbūt savizdrolai veselninkai pasizbitkijo tyčioms senius sušaldyti. Troboj tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, ir šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lovą. Motyna, kojas pakišusi po pečiaus, o galvą ant židinio, tarpangyj, pasigūmurusi dėvimuosius kailiniukus, teip skaniai pelenuose kaip puokuose miegojo. Paršeliai susiglaudę apie apgriuvusį židinį krūkinos, prašydami gaspadinės pusryčio, bet ana nieko nejuto. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių, o jos mušės su katėms apie išvartytus pieninuotus puodelius. Žąselės nedrąsios prie slenksčio gagėjo, galveles persikreipdamos, spoksojo į muzikantus, išsitiesusius ant suolų; kada anie knarkdami suyzgė, žąselės baidydamos šnypštė. Asloj mažne kaipje kieme purvynas, o pringyj – ko besakyti, nė įbristi nebegali.
Pamačius tokią parėdką, Kotrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos sučiuško. Vienok nenuleido rankų. Išvarinėjo visus gyvolius, įstatė šeip teip duris, užkamšė su skarmalais išdaužytus stiklus, kad teip vėjas nepūstų, atrinko indus, sustatinėjo į kerčias; sugreibusi šluotražį, šiūpelę, užniko valyties, kaip beįmanydama aslą sausinti. Žvilgtelėjo nejučioms į lubas: viena lite vortinklės. Neiškentusi perbraukė su šluota porą brūkių per balkį. Pabudo motyna, pakėlusi galvą, pusmirkoms žvalgydamos, prašneko:
– No, padėk Dieve! Nauja gaspadinė atsirado!.. Ar seną paprotį varai?.. Šlavinėties?.. Čia to nereik... Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi.
Žemaitė yra jautri gamtos pasauliui, mato jį labai ryškiai ir daiktiškai. Pasamprotaukite, kodėl jos gamtos aprašymai taip skiriasi nuo moderniųjų autorių aprašomos gamtos vaizdų? Kaip tai susiję su realiu autorės – Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės gyvenimu? Aptarkite žemiau pateiktą ištrauką: kokie objektai joje dominuoja ir kokiomis priemonėmis kuriamas meninis vaizdas?
Išaušo jau pavasaris. Po vakarykščio lytaus nušvito visa padangė. Saulelė kaitina, gaivina ir šildo žemelę, ką tik išsiliuosavusią iš šalto kailinio kietos žiemos; suspausta šalčių, prislėgta sniegų, atitolinta nuo saulės, kentėjo ilgus laikus sustingusi ir apmirusi. Šiandien tarytum juokiasi linksmai, budinama atsigręžusios saulelės, sušilusi jos įkaitoj; net garuoja žemelė, kvėpuodama iš vidurių paskutinį pašalą. Vėjelis, pranokdamas saulelės spindulius, šiltai pūkšnoja, skubindamas džiovinti purvuotąjos paviršę. Sniegas, kur ne kur dar pasislėpęs, baltuoja patvoryj, bet, pabūgęs šviesos, traukias, nyksta, tyža, šyla ir tirpsta, persimainydamas į vandenį, graužia sau vinguruotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net apsiputojęs. Miškai papuro ir papilkavo pumpurais. Paukšteliai kožnas kitokiu balsu vingura savo giesmę, garbina aušrą pavasario. Sumišę balsai – tetervinų bildesio, vivirselių vyturiavimo, varlių kurkimo, vabolių bryzgimo – pasklidęs ore atbalsis – padaro nepermanomą ūžesį, be galo meilų širdžiai, o malonų ausiai. Vadovas didelio pulkelio, stambus žąsinelis, klykdamas partraukia iš pietų, žino gerai kelią, veda paskui savęs nemažą būrelį, persiskyrusį į dvi ilgas kartis; nutraukė, nuklegėjo stačiai į šiaurę. Baltos gulbelės šniokštuoja sparnais viršumi pušyno, pailsusios iš tolimos kelionės; sunkiai mojuoja sparnais, garsiai tūtuodamos, ieško vietos, kur galėtų nusileisti. Kaži kur toliau už miško sukrūkė gervės. Ančių – tai begalinės minios užplūdo, kvarkinasi, pleškinasi po sartis, tokiais būriais pakilusios, kaip debesiais, laksto. Stybrakojis gandras, stypinėdamas po laukus, renka šapus; prisikandęs pilną snapą, kilsta į lizdą; ten, užsiversdamas galvą, klekina, sparnais pasisklaidydamas, gyniojasi nuo priešininkų, langojančių aplinkui. Žvirbleliai kanapleseliai linksmai čiurškauna apie gandralizdį. Ledspira, šokinėdama paprūdyj, linguoja uodegėlę.
Perskaitykite Žemaitės apsakymą „Marti“ siužetiniame lygmenyje. Sukurkite pasakojimo (veiksmo) schemą: koks yra kūrinio veiksmo pradžios motyvas, kokie yra veiksmo segmentai, jų raidos logika, kaip kūrinio veiksme keičiasi pagrindinės veikėjos laikysena ir kuo baigiasi kūrinys?
Įrodykite, kad visas kūrinys yra tikroviškas, jo veiksmo raida motyvuota, o finalas – logiškas.
Kokia kūrinio moralinė idėja?
Užduotis baigta!