Žemaitės apsakymo „Marti“ pavadinimas atskleidžia įdomų žmogaus
reikšmės aspektą tradiciniame lietuviškame kaime, kokį kaip svarbiausią vaizdavimo objektą rinkosi realistinės
literatūros kūrėjai. Pavadinimu nurodoma pagrindinė kūrinio veikėja, tačiau kaip svarbiausias pateikiamas ne jos vardas (Katrė), o jos socialinis vaidmuo, funkcija šeimoje. Marti yra sūnaus
žmona. Autorė tokiu pavadinimu „įrašo“ savo veikėją į šeimos sistemą ir pavadinimu nurodo kūrinio problematiką. Visgi toks įvardijimas yra reikšmingas, jeigu norime pažinti tradicinės kultūros ypatybes, kuo ji skiriasi nuo modernios visuomenės. Modernesnių autorių kūrinio pavadinime paprastai lauktume veikėjo vardo, kuris jį individualizuoja. O šeimos sąvoka yra bendrinė, lyg atimanti iš veikėjo individualybę, skatinanti jį vertinti pirmiausia pagal jo socialinį vaidmenį. Kaip matome, Žemaitės Katrė savo vaidmenį atlieka gerai, bet ją sužlugdo primityvi šeima, kurios nariai savo vaidmenis (motinos, tėvo, sūnaus, sutuoktinio) atlieka ne taip gerai, kaip reikėtų. Tačiau mums svarbu apmąstyti senojo tradicinio kaimo žmogų, jo tapatybės matmenis: tas žmogus lyg neturi individualybės ir vidinio pasaulio, jis pasaulyje išryškėja tik kaip socialinis vienetas, kaip kolektyvinė reikšmė. Remdamiesi šiais samprotavimais ir įsiskaitę į Žemaitės apsakymą parašykite rašinį viena kuria tema: „Individo ir kolektyvo santykis Žemaitės vaizduojamame kaime“; „Asmens tapatybės pagrindai Žemaitės vaizduojamame kaime“. Su šia tema galima susieti ir pagrindinės veikėjos gyvenimo pasirinkimo, jos laisvės problemą.
Žemaitės kūrinys „Marti“ yra iš jos apsakymų ciklo „Laimė nutekėjimo“. Šį pavadinimą galima suvokti kaip paslėptą liūdną ironiją: štai kokia yra ta vedybų laimė... Visų kūrinių tema viena: vedybos, dažniausiai apspręstos aplinkybių, santuoka be pasirinkimo ir gyvenimas su išrinktuoju iki pat mirties. Kai kam išsilaisvinimo iš tokios prievartinės santuokos ir netenka ilgai laukti, kaip tai parodo Katrės istorija. Ši veikėja neilgai kankinosi. Autorė tokias santuokas ir tokius likimus vaizduoja kritiškai, jiems nepritardama. Reiškia, ji ilgisi kitokių žmonių santykių ir teigia kitokį šeimos modelį. Koks turėtų būti sėkmingas ir prasmingas šeimos gyvenimas, kas turėtų sieti sutuoktinius, kokios vertybės jiems galėtų padėti kartu eiti gyvenimo keliu „iki mirtis juos išskirs“? Pamėginkite surengti klasėje diskusiją tema: „Kokios vertybės jungia senojo kaimo šeimos žmones?“ Įsidėmėkite ir tiesą, kad mūsų laikams būdinga romantiška įsimylėjimo idėja Žemaitės veikėjams netinka, jos pasaulyje gyvena praktiški, blaivūs, ūmiems jausmams nepasiduodantys žmonės. Ir visgi ši rašytoja tiki šeimos laime, darniu vyro ir žmonos sugyvenimu, kai jie bendru gyvenimo keliu žengia vedami ne vien praktinių interesų, kai juos jungia ne vien bendras ūkis ir vaikai (šia tema – šviesus Žemaitės apsakymas „Sutkai“).
Kiek mes pažengėme nuo Vingių šeimynos „gyvenimo tradicijų“? Ar galime jas pavadinti tipiškomis lietuviškomis? Juk daugelis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių autorių savo kūryba bandė parodyti, koks yra tipiškas lietuvis, koks tas jo tautinis charakteris. Gal ir Žemaitė bandė tipizuoti lietuviškumą, o mes turime susitaikyti su mintimi, kad nuo prigimimo esame Vingių Jonai, tokia gan ištverminga, nejautri ir stipri padermė?
Jeigu ši mintis mums nepriimtina, jeigu manome, kad mūsų klasikė pavaizdavo seniai išnykusius papročius, pavartykime mūsų dienraščius, patyrinėkime žiniasklaidą: ar tikrai tokių dramatiškų šeimos istorijų Lietuvoje nebėra? Ar Vingių Jonas ir panašūs į jį jau išnyko mūsų gražioje, demokratiškoje ir modernioje visuomenėje? Ar neatrodo, kad kai kurių mūsų gyvenimo istorijų išsigąstų ir visko mačiusi Žemaitė?
Šie svarstymai nukreips jus apmąstyti blogio problemą. Kokios jo šaknys, kokia prigimtis. Ar blogis universalus ir sutapatinamas su tauta, ar jis kyla iš individualios valios ir yra tarsi bendros moralinės tvarkos pažeidimas? Gali būti, kad blogis kaip atskiros valios išraiška yra nesunaikinamas, bet istorijoje keičiasi jo toleravimas. Kažin ar šiandien mes toleruotume Vingių šeimynos papročius, ir kažin ar pati Katrė susitaikytų su tokios beprasmiškos kankinystės dalia? Kaip šiandien reaguotų moteris, išgirdusi iš vyro žodžius – nutilk, o tai tuojau pat gauni į snukį!
Surenkite klasėje diskusiją Žemaitės kūrinio tema: „Kiek toli mes nuėjome nuo Vingių Jono pasaulio?“
Kas leido Žemaitei taip kritikuoti mūsų lietuvišką kaimą, iš kur „tiek drąsos ir įžūlumo“? Jeigu ne romantinės krypties autoriai (tarkim, Vincas Krėvė su savo poetiška „Šiaudine pastoge“), kaip ir neturėtume kuo didžiuotis...
Perskaitykite, kas vadovėliuose rašoma apie Žemaitę, paskaitykite ir jos autobiografiją. Sužinosite faktų, kad ji buvo bajorų kilmės, nors gyveno sunkų kaimiečio gyvenimą. Šioje kaimo tamsoje ji ilgėjosi knygų šviesos, žmogiško bendravimo, mokėjo lenkų, prancūzų kalbas, skaitė Šekspyrą. Jos charakteriui suprasti ypač svarbi bajoriška prigimtis. Anot Vytauto Kavolio, Žemaitė yra asmenybė, „atstovaujanti bajorijos šešių šimtų metų dvasiniam kilnumui“ (Kavolis V. Žmogus ir istorija, V.: Vaga, 1994, p. 512), o jos aplinkos žmonės buvo baudžiauninkai, linkę tik kentėti ir skųstis savo vargais (tarp jų – ir pačios rašytojos vyras, Laurynas Žymantas, kuris, bendraudamas su būsima savo žmona, pasakojo vien savo vargus ir „tankiausiai nusiskundė“).
Pažvelgę į Žemaitės kūrybos visumą pamatytume dvi vertybines sistemas, dviejų jėgų įtampą: iš vienos pusės – blaiviai mąstančios, energingos ir valingos pasakotojos pozicija, iš kitos – tamsus, pasyvus, apsileidęs kaimas. Taigi aktyvios moralinės valios ir nerangios, primityvios sąmonės susidūrimas.
Parašykite literatūrinį esė šia tema: „Bajoriškosios dvasios ir baudžiavinio mentaliteto susidūrimas Žemaitės kūryboje.“
Perskaitę Žemaitės apsakymą „Marti“ apsvarstykite lyčių problematiką šiame kūrinyje. Kokie yra vyrų ir moterų vaidmenys pavaizduotame kaime, kieno valia yra dominuojanti. Išsiaiškinkite, ką reiškia sąvoka patriarchalinė kultūra, kokia ji buvo seniau ir kaip vertinama dabar. Ką galėtumėte pasakyti apie moters teises remdamiesi Žemaitės kūriniu? Aptarkite šios rašytojos kūrybos svarbą visuomenės moralinėje ir pilietinėje raidoje.
Parenkite pranešimą ir perskaitykite jį klasėje: „Žemaitė kaip moters vertės gynėja.“
Perskaitę Žemaitės apsakymą „Marti“ aptarkite pagrindinės veikėjos charakterio raidą: kaip apie šį veikėją sužinome, kokiomis priemonėmis ji yra pristatoma? Kokia Katrė yra kūrinio pradžioje, kokia jos elgsena naujoje šeimoje ir kaip ji pasikeičia? Kokius naujus bruožus veiksmo raidoje autorė suteikia šiai veikėjai, kaip mes juos vertiname? Ar neatrodo, kad Katrė savotiškai supanašėja su Vingių šeima, ima kalbėti jų kalba, elgtis kaip ir jie?
Jei ne tragiška atomazga, kokia būtų buvusi šios šeimos gyvenimo istorija? Ar veikėja turėjo kokią nors išeitį?
Prisiminkite, kad rašytoja yra realistė, o realistinės literatūros personažo kūrimo principas reikalauja parodyti, kaip žmogų formuoja aplinka.
Jūsų literatūrinis rašinys galėtų vadintis: „Žmogaus prigimtis ir aplinkos poveikis charakteriui Žemaitės apsakyme „Marti“.
Žemaitės kalba, jos pasakojimas atskleidžia galios ir valios pasaulį. Gyvenimas yra kova už būvį, kurioje viskas priklauso tik nuo paties žmogaus – čia jam nepadės nei antgamtinės jėgos, nei gamtos mistika, nei sielos gyvenimo subtilybės. Žemaitės pasaulis yra labai daiktiškas, kūniškas, realistiškas. Jos kalba nurodo tik jutimiškai apčiuopiamą realybę, visi žodžiai yra susieti su tikroviškais objektais – jokių abstrakcijų ir jokių sentimentų, fantazijų, vizijų.
Žemaitės žmogus yra įmestas į sunkią kaimo bendruomenės realybę ir privalo joje įsitvirtinti – išsikovoti vietą po saule savo sunkiu darbu, ryžtingu veiksmu, o taip pat ir protu. Net ir šeimyniniai santykiai čia nėra kokia palaiminga duotybė, – juos reikia susikurti, užsitarnauti ar net išsikovoti. Silpnumui čia ne vieta, nors žmogiškosios laimės ilgesys yra nujaučiamas.
Stiprus žmogus buvo ir romantikų idealas. Prisiminkite Vinco Krėvės skerdžių Lapiną: apie kokius senovės laikus jis pasakojo, kokią gamtą ir kokį žmogų toje senovėje matė, idealizavo. Romantikų stiprus žmogus – svajonių idealas, Žemaitės – gyvenimo realybė ir išgyvenimo būtinybė. Taigi skirtumas yra, ir gana svarbus. Pirmieji su savo galios ilgesiu lyg bėga nuo gyvenimo į praeitį, o Žemaitė drąsiai žengia į gyvenimą dabartyje.
Žemaitė savo sukurtais veikėjų charakteriais ir pačia kalba, realistiniu pasakojimo stiliumi yra viena stipriausių mūsų rašytojų. Ir apskritai šioje epochoje moterų literatūroje yra daugiau valios ir galios apraiškų, o vyrų kūryboje daugiau lyrikos, modernistinio gilinimosi į žmogaus sielos gelmes, kas dažnai taip pat rodo bėgimą nuo tikrovės.
Atsižvelgdami į šias mintis ir įsiskaitę į Žemaitės tekstą parašykite literatūrinį rašinį „Žmogiškosios tvirtybės ženklai Žemaitės veikėjų charakteriuose ir kalboje.“
Inscenizuokite klasėje Vingių šeimos teismą, pasmerkdami veikėjus, kaltus dėl Katrės mirties jei ne juridiškai, tai bent morališkai. Kiek prie šios veikėjos žūties prisidėjo jos anyta, uošvis ir sutuoktinis, nekokią literatūrinę šlovę įgijęs Vingių Jonas. Kuris iš jų būtų kalčiausias?
Vingių šeimos „patriarchalinė galva“ yra tėvas. Atidžiai perskaitykite apsakymą ir apibūdinkite jo santykius su kitais šeimos nariais. Kas jam yra Katrė? Koks jo santykis su žmona? Kuo ypatingas šio veikėjo santykis su sūnumi, Vingių Jonu?
Pastarasis veikėjas iš tikrųjų yra mįslingas, nes jo blogosios savybės nėra sąmoningos valios apraiška. Jis yra tarsi miegantis, inertiškas, stumdomas, nors dėl grubios prigimties stumdymui lengvai nepasiduoda. Galėtume samprotauti, kad jis irgi yra savotiška auka, aplinkos (tėvų) suformuotas charakteris. Bet dėl vyriškosios giminės savo namuose turi ypatingų privilegijų.
Parašykite laisvos formos esė tema: „Vyriškosios valdžios bruožai Vingių šeimoje.“
Gamtos pasaulio vaizdai – tarsi atokvėpis rūstokame Žemaitės tekste, lyg kokia gaivališkai trykštanti gyvybingumo versmė. Jis yra tokia pat stipri ir veikli, kaip ir Žemaitės kuriamas žmogus. Viena vertus, ši gamta, aprašoma labai gyva, liaudiška, ekspresyvia kalba, yra Žemaitės pasaulio stabilumo garantas, būties racionalumo išraiška. Gamtos tvarka leidžia pasitikėti gyvenimu, tikėti kažkokia pozityvia buvimo prasme, į ją galima atsiremti sunkią valandą, pamatyti joje kažką artimo žmogaus dvasiai. Žemaitės gamta žmogui yra draugiška ir suprantama. Ji žmogaus neišduos, jo nepažemins – jos stebėjimas teikia ramybę ir pasitikėjimą, net stiprina orumą.
Tuo pačiu metu Žemaitės gamta yra labai dinamiška, energinga, veikli. Ji visą laiką veikia kaip ir žmogus, todėl yra personifikuojama, priartinama prie žmogaus kaip jam giminiška aplinka, kaip gyvybinė terpė.
Perskaitykite apsakymą „Marti“ ir išrinkite peizažo scenas bei motyvus. Aptarkite, kaip gamtos vaizdai yra matomi, kaip jie veikia žmogaus sąmonę, kaip susiję su veiksmu ir pagrindinės veikėjos peripetijomis (veiksmo permainomis).
Atkreipkite dėmesį ir į valstietišką autorės prigimtį: žemės žmogus turi labai aiškiai matyti gamtos reiškinius, nes nuo šito matymo, nuo gamtos būsenų žinojimo priklauso jo egzistencija. Todėl Žemaitė gamtai parašyti turi daug žodžių, ir tie žodžiai skaitytojui leidžia tiesiog jutimiškai, tiesiogiai pajusti aprašomos gamtos būsenas. Žemaitės gamta yra gyva jos žodyje, ir tai viena svarbiausių meninių jos kalbos ypatybių.
Sukurkite literatūrinį rašinį, skirtą Žemaitės peizažui. Jį galima pavadinti „Gamtos gyvybingumas Žemaitės meniniame žodyje“, arba kaip nors panašiai.
