Perskaitykite ištrauką iš Ericho Auerbacho knygos Mimezis (Vilnius: Baltos lankos, 2003, iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius). Pasvarstykite, kodėl biblinį pasakojimą autorius traktuoja kaip epą ir lygina su Homero epu. Kokius Homero ir biblinio epo skirtumus jis nurodo? Kodėl, jūsų nuomone, bibliniame pasakojime daugiau dalykų paliekama neišsakyta, „tarp eilučių“?
Homero stiliaus pagrindinio impulso gelmėse slypi ir esmingesnis pirminis motyvas: perteikti reiškinių pavidalus ir visas jų dalis apčiuopiamai ir regimai, tiksliai apibrėžiant jų santykius erdvėje ir laike. Tas pat ir tada, kai kalbame apie vidinius vyksmus: ir jiems nevalia likti nors kiek nuslėptiems ar neišsakytiems. Nieko nepasilikdami sau, net afekto būklėje puikiai gebėdami dėstyti mintis, Homero žmonės kalba perteikia savo vidaus pasaulį; tai, ko nepasako kitiems, iškalba savo pačių širdyje taip, kad skaitytojas juos girdėtų. Homero poemose nutinka daugybė baisių dalykų, tačiau jie niekados nevyksta nebylomis; Polifemas kalbasi su Odisėju; šis, prieš pradėdamas žudyti, kalbasi su jaunikiais; prieš dvikovą ir po jos daug kalbasi Hektoras su Achilu; ir nėra nė vienos kalbos, kur baimė ar įtūžis atimtų gebėjimą logiškai dėstyti mintis arba jas sujauktų. [...] Homero stiliaus savitumas dar labiau išryškėja sugretinus jį su irgi senoviniu epiniu tekstu, priklausančiu jau visai kitam formų pasauliui. [...] Biblijos pasakojime irgi kalbama; tačiau, skirtingai nei Homero poemose, kalbos paskirtis čia – ne suformuluoti ir perteikti tai, ką personažas mano, bet, tiesiog priešingai – pateikti nuorodą į tai, kas numanoma, bet lieka neišsakyta. Dievas savąjį įsakymą duoda tiesogine kalba, tačiau nutyli savuosius motyvus ir ketinimus; Abraomas, gavęs įsakymą, nutyla ir daro, kas jam įsakyta. Abraomo ir Izaoko pokalbis kelyje į aukojimo vietą tėra tik mėginimas pertraukti slogią tylą [...]. Izaokas nedrąsiai ryžtasi pasiteirauti apie avį, o Abraomas pateikia mums gerai žinomą atsaką. Tada tekstas pakartoja: „Ir jiedu drauge ėjo toliau.“ Viskas lieka neišsakyta. Taigi nelengva būtų įsivaizduoti didesnę stilių priešingybę už tą, kurią matome šiuose dviejuose tekstuose, nors jie abu – senoviniai ir epiniai. Viename jų – aiškių formų, [...] vietos ir laiko atžvilgiu apibrėžti, glaudžiai prie kits kito prišliję reiškiniai priekiniame plane; išsakomos mintys ir jausmai; įvykiai klostosi neskubiai ir be didelės įtampos. Kitame apie reiškinius pasakoma tik tai, kas svarbu veiksmo tikslui, [...] pabrėžiami tik lemiamieji, svarbiausieji veiksmo momentai [...]; mintys ir jausmai lieka neišsakyti [...].
Perskaitykite dar vieną ištrauką iš E. Auerbacho knygos. Pasiremdami abiem ištraukomis ir ja papildydami savo samprotavimais, apibūdinkite biblinio epinio pasakojimo ypatumus (kalba, erdvė, laikas, minčių ir jausmų raiška, įtampos kūrimas).
Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ Jau ši pradžia po Homero mus tiesiog glumina. Kur yra abu pašnekesio dalyviai? Tai nėra pasakyta. Tačiau skaitytojas aiškiai supranta, kad jiedu ne visą laiką yra toje pačioje žemės vietoje, kad vienas jųdviejų, Dievas, norėdamas prabilti į Abraomą, turi iš kažkur ateiti, iš kažkokių aukštybių ar gilybių įsiveržti į žemiškąją sferą. Iš kur jis ateina, iš kur kreipiasi į Abraomą? Apie tai nieko nekalbama. [...] Dievas tos priežasties neaptarinėjo dievų susirinkime kaip Dzeusas, sakydamas sklandžias kalbas; neužsimenama nė apie tai, ką Dievas pats vienas širdyje sau svarstė; netikėtai ir mįslingai iš mums nežinomų aukštybių ar gilybių Dievas atsiranda scenoje ir sušunka: „Abraomai!“ (...) Abraomo ir Izaoko istorija nėra geriau paliudyta už Odisėjo, Penelopės ir Euriklėjos istoriją; abi jos yra sakmės. Tačiau Biblijos pasakotojas turėjo tikėti objektyviu šios istorijos teisingumu, – juk šių ir panašių istorijų teisingumu buvo grindžiamas visos šventosios tvarkos egzistavimas.
Kaip suprantate E. Auerbacho teiginį, kad „Biblijos pasakojimo tekstas jau pats savaime, dėl savo turinio, prašosi būti aiškinamas“? Kodėl jį reikia aiškinti? Atsakydami galite pasiremti 1. ir 2. klausimuose pateiktomis citatomis.
Palyginkite trijų Senojo Testamento knygų ištraukas. Nurodykite, kuriam žanrui (epui, poezijai, pamokslui) kiekvieną iš jų priskirtumėte. Kodėl? Kokios raiškos priemonės padeda nustatyti šių ištraukų žanrą? Atsakymus pagrįskite pavyzdžiais.
Senasis Testamentas
Pradžios knyga, 3 skyrius:
O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.
Siracido knyga, 14 skyrius:
Šykštuolis yra nedoras žmogus: nusigręžia nuo artimo ir nesirūpina savimi. 9 Šykštuolio akys nėra patenkintos jo dalimi, gobšus neteisingumas sustingdo jam širdį. 10 Nors šykštuolio akys godžiai žiūri į duoną, bet ant savo stalo jis deda supelėjusią. 11 Mano vaike, jeigu turi iš ko, vaišinkis ir aukok vertingas atnašas VIEŠPAČIUI. 12 Atsimink, kad mirtis nelūkuriuoja, – tau nebuvo parodyta Hado sutartis. 13 Daryk gera draugams, kol dar gyvas, ištiesk ranką ir dalykis dosniai tuo, ką turi. 14 Neatsakyk sau šios dienos gėrybių; neleisk praeiti pro šalį savo rinktinei daliai. 15 Argi nepaliksi turtų kitiems ir savo triūso vaisių padalyti kaulelių metimu? 16 Duok, imk ir būk sau vaišingas, nes Hade žmogus negali džiaugsmo ieškoti. 17 Visi gyvūnai sensta kaip drabužis, nes saisto amžinas įsakas: visi turi mirti. 18 Kaip lapai, sprogstantys ant žalio medžio, – vienam nukrintant, kitas išsprogsta, – taip kūno ir kraujo kartos, – vienai išmirštant, kita užgimsta. 19 Visi žmogaus darbai sudūlėja, ir tas, kuris juos padarė, su jais nebūtin nueina.
Giesmių giesmė, 2 skyrius:
Klausykis! Mano mylimasis! Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas. 9 Mano mylimasis panašus į gazelę ar jauną briedį. Štai jis stovi už mūsų sienos, žvelgia vidun pro langus, bando įžiūrėti pro pinučius. 10 Mylimasis mane kalbina! Jis man taria: „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! 11 Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. 12 Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje. 13 Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš! 14 O mano balande uolų plyšyje, uolos prieglobstyje, leisk man pamatyti tavo veidą ir išgirsti tavo balsą, nes tavo balsas toks mielas ir tavo veidas gražus.
Apsvarstykite teiginį, kad Šventasis Raštas laikomas Dievo įkvėpta knyga. Kaip nusakytumėte Dievo įkvėpimo ir Biblijos autorių – ST ir NT knygas užrašiusių žmonių – autorystės santykį?
Kuo prasideda pirmoji Senojo Testamento knyga – Pradžios knyga? Kaip reikėtų suprasti Dievo kūrimo dienas – ar laiko ribos čia atitinka mūsų įprastą įsivaizdavimą? Paaiškinkite plačiau.
Kokiam žanrui priskirtumėte Psalmyną? Kodėl hebrajų kalba psalmės vadinamos „Šlovės giesmėmis“? Kokiomis priemonėmis jose reiškiamas šlovinimas?
Perskaitykite ištrauką iš 42 psalmės. Paaiškinkite joje esančius simbolius, įvaizdžius, alegorijas (elnės, tekančio vandens, ašarų, Dievo Namų, gyvojo Dievo ir kt.).
42 psalmė:
Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. 3 Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido? 4 Ašaros yra mano duona dieną ir naktį; per visą dieną žmonės manęs klausia: „Kurgi tavo Dievas?“ 5 Išlieju savo širdį, prisimindamas tai, kaip eidavau su būriu į Dievo Namus, vesdamas juos iškilmės eitynių spūstyje, aidint džiugiems šlovės šūksmams! 6 Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje? Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį – savo Gelbėtoją, savo Dievą.
[Užduotis humanitario profilio gimnazijų moksleiviams]
Perskaitykite M. K. Sarbievijaus odės ištrauką. Šio kūrinio epigrafas – Giesmių giesmės eilutė Mano mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią. Kokių jausmų raišką įžvelgiate šiuose posmuose? Kaip juos susietumėte su 42 psalmėje perteikiama situacija ir vartojamais įvaizdžiais? Pasvarstykite, kodėl epigrafas pasirinktas iš Giesmių giesmės?
M. K. Sarbievijus
II Lyrikos knyga,
19 odė:
Aš ieškoti tavęs niekad neliausiu, vis
Šauksiu be paliovos: Kristau, sugrįžk atgal,
Kai pabėgsi, staigaus gūsio pagautas, vėl
Šauksiu: Kristau, sugrįžk atgal.
[...]
Pasigedę tavęs, rauda tušti krantai,
Vėjas dūsauja vis, dvelkiant Favonams, ir
Žvaigždės, sargės nakties, kelią nušviečia man
Lig tavęs žiburiais gyvais.
Pažiūrėkite pokalbį su Sigitu Geda. Aptarkite, kaip rašytojas apibūdina poezijos vertę ir poezijos išlikimo sąlygą, meno kūrinio santykį su pamatiniais kultūros tekstais. Aptarkite, kaip pokalbį papildo, pratęsia vaizdas, kokias papildomas reikšmes žodinei kalbai suteikia vaizdas, garsas?
