13Klausimas
Parašykite pusės puslapio esė Ar turiu savo stilių? Jūs galite paskaityti, kaip esė šia tema rašo studentė Barbora (tekstas netaisytas), bet vertinkite kritiškai, būkite savimi, juk jūsų tema „Ar turiu savo stilių?“
|
Ar turiu savo stilių? Žinoma, kad ir kur eičiau, kad ir kiek nuo to bėgčiau, turiu save. Kiekvienas kompleksas, kiekvienas pasididžiavimas prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. O asmenybė duoda prieskonį viskam, prie ko prisiliečia. Pavyzdžiai? Kalbu greitai ir neaiškiai, todėl tekstą, kurį turėsiu skaityti garsiai, stengiuosi rašyti glaustai. Rašau trumpais sakiniais, pasižymiu pauzes, susidedu loginius kirčius. Ne visada pavyksta, nes šį „akustinį“ rašymą pradėjau tobulinti neseniai. Dar prieš kelerius metus mokykloje maniau, kad studijuodama žurnalistiką pagaliau galėsiu pasislėpti už blonknoto ir pieštuko ar diktofono. Pasirodo, ši profesija priverčia keistis. Į televiziją ir radiją nebežiūriu kaip į gamtos klaidą. Tiesa, televizija ir radijas dabar taip žiūri į mane. Na, bet viskas išmokstama ir pataisoma. Vis dėlto labai mėgstu rašyti. Čia, priešingai, stengiuosi kompensuoti savo trūkumus, taigi kartais perlenkiu lazdą. Mėgstu ilgus, sudėtingus sakinius, kurie švieste šviečia visu mano sąmoju ir erudicija. Pastebėjau, kad yra labai nemažai į mane panašių slapukų. Žodžiai – šilčiausias užpečkis. Ypač kai taviškis – visada paskutinis. Taigi puikiai, remdamasi nenuneigiamais faktais, įrodžiau, kad turiu savo stilių. Tai – nieko naujo. Bet kur išgirsite, kad kiekvienas žmogus turi savo stilių – tiek rašytojas, tiek draugiškas benamis, kurį sutikau šį nuotaikingą rytą („Ė, mažule, atrodai kaip dama“). Bet. Remsiuosi asmenine patirtimi – taip lengviausia nenusišnekėti, o kritikų nūdien nemaža. Aš esu jauna (ačiū, kad niekas neoponuojate), visada stengiuosi mokytis iš, mano galva, protingesnių už mane. Todėl neišvengiamai ... kopijuoju. Nors agresyviai neigiu, kad turiu autoritetą, tačiau tai, kas patraukia akį, visada neišvengiamai įkrenta ir į pasąmonę. Ir, leiskite pabūti ... drąsiai ir pakalbėti už visus: taip yra ne man vienai. Apibendrindama norėčiau pasakyti... Kiekvieno stilius yra įvairiausių gyvenimo susidūrimų pasekmė. Norite ar nenorite tai pripažinti, ir Jūsų raštas bei kalba yra mokyklos, draugų, televizijos, Enrique Iglesio ir Algimanto Čekuolio mišrainė. P.S. Norėčiau priminti, kad tai – preliminari kalba, todėl palikta vietos įsivaizduojamiems gestams, auditorijos juokui ir netikslumams, mirtinai draudžiamiems ant popieriaus. Barbora Bernotaitė |