Kaip suprantate žodį stilius? Iš kurios kalbos jis kilęs? Kas sieja architektūros, aprangos, dailės, gyvenimo ir kalbos stilių?
Ką tyrinėja lietuvių kalbos stilistika? Kas sudaro jos objektą? Kokie yra pagrindiniai stiliaus veiksniai?
Kuris žodis šiuose kalbos stiliaus apibūdinimuose - esminis:
Stilius – tai pasirinkimas, stilius – tai sinonimiškumas (J. Pikčilingis).
Stilius yra kalbos vartojimo būdas, to būdo savitumas. Kiekvienas teksto stilius pasireiškia kalbos priemonių pasirinkimu ir išdėstymu (K. Župerka).
Stilius – savita minčių raiška bendraujant ir rašant, tikslinga kalbos priemonių atranka, priklausanti nuo kalbos vartojimo srities, turinio, aplinkybių, adresato ir paties kalbėtojo ar rašytojo (R. Koženiauskienė)
Žodis stilius kilęs iš graikų kalbos (gr. stylos - rūmų kolona, arba stulpas, remiantis skliautus), vėliau iš statybos ir architektūros stilius buvo perkeltas į įvairias sritis, pritaikytas raštijai, kalbai. Graikai ir romėnai stiliumi vadino mentelę (mūsų rašiklių prototipas), kurios variniu smaigaliu rašydavo vaško plokštėse, o bukuoju galu nutrindavo, kas netinkamai parašyta. Iš čia kilęs posakis: Dažniau vartyk stilių, t.y. taisyk, ką parašei, ieškok gero stiliaus. Plačiąja prasme stilius – tai savita išraiškos priemonių visuma, savitas kalbėjimo būdas.
Lietuvių kalbos stilistikos objektą sudaro trys svarbiausi dėmenys:
I. stiliaus priemonių mokslas;
II. funkciniai stiliai;
III. Stiliaus kultūra (šis dėmuo neatskiriamas nuo dviejų pirmųjų: kuri stiliaus priemonė ar kuris funkcinis stilius kokiomis aplinkybėmis tikslingi/netikslingi, tinkami/netinkami).
Esminis (bendrašaknis) žodis: pasirinkimas, pasirinkimu, atranka. Stilistika ir nagrinėja kalbos priemonių pasirinkimo tikslingumą ir tinkamumą. Pagrindiniai stiliaus veiksniai, lemiantys kalbos priemonių pasirinkimą, yra šeši: autorius, adresatas, turinys, kalbos vartojimo sritis, kalbėjimo situacija, funkcijos (tiesiogiai susijusios su tikslu, kalbos paskirtimi).
