Vyskupas, permetęs rūsčius jų veidus, iškart suprato, kad savo neatsargumu jie prūsų širdyse pažadino priešiškumą, kurio šį rytą tikrai dar nebuvo. Bar.
Ūkininkai palengva apeidavo ir apžiūrėdavo žaliuojančių rugių laukelius, akylai stebėdami, kaip per žiemą išsilaikė žiemkenčiai, ir spėliodavo, koks bus būsimasis derlius. Bar.
Tačiau vyskupas gerai žinojo, kas atsitinka paunksmės augalams, kai šie netikėtai išvysta saulę. Bar.
Tačiau, atsigręžę atgal, ir jie pripažįsta, kad žmonijos istorija būtų gana tamsi giria, jei jos klaidžiose tankynėse tarsi kokie jonvabaliai nežybčiotų vardai žmonių, kurie nepavagdami ir nepalūždami nešė naujas idėjas. Bar.
Buvo taip tyku, kad girdėjosi, kaip laša vandens lašai nuo besiilsinčių irklų. Bar.
Tas, kuris tiki, visur mato tik tai, kuo tiki. Bar.
Benediktas miegojo taip saldžiai, kad jam net seilė buvo ištįsusi per berniokišką smakrą, ant kurio net barzda dar nežėlė. Bar.
Benediktas, nesuprasdamas, kas įvyko, įžnybo sau į ausį ir, praplėšęs akis, išvydo tai, ko niekados nebuvo regėjęs. Bar.
Romiečiai, matydami, kad vokiečių valdomoje imperijoje nėra jokios tvarkos, skundėsi per teismus ir savo raštais įrodinėjo, kad jiems priklausiusias žemes, kurias valdė nuo amžių, dabar iš jų norima atimti. Bar.
Žmonės, gyvenantys kalnuose, nors ir buvo atskirti nuo pasaulio, jautėsi saugiai ir neglėjo suprasti, ko karaliai ieško kitoje Alpių pusėje. Bar.
