|
.
,
;
:
—
?
!
...
(
)
„
“
Už pirkios augo sodas paskui žaliavo pievos ir tyvuliavo ežeras. Prie pat vandens ant švariai nušienautos vejos mama išringavusi baltino audeklus jų nenuimdama nė nakčiai. Kad kaimo žaliūkai jos drobių neiškarstytų obelų viršūnėse kaip yra atsitikę Marijonai Sakevičienei buvo pastatyta švendrų palapinė kurioje nakvodavo ar tėvas ar bernas ar vyresnioji duktė nors mama nenorėdavo jos vienos leisti sakydama Žinia kas gali į galvą įsisukti tokiuose metuose. Antanas VAIČIULAITIS. Tavo veido šviesa
Už pirkios augo sodas, paskui žaliavo pievos ir tyvuliavo ežeras. Prie pat vandens ant švariai nušienautos vejos mama išringavusi baltino audeklus jų nenuimdama nė nakčiai. Kad kaimo žaliūkai jos drobių neiškarstytų obelų viršūnėse, kaip yra atsitikę Marijonai Sakevičienei, buvo pastatyta švendrų palapinė, kurioje nakvodavo ar tėvas, ar bernas, ar vyresnioji duktė, nors mama nenorėdavo jos vienos leisti sakydama: „Žinia, kas gali į galvą įsisukti tokiuose metuose.“ Antanas VAIČIULAITIS. Tavo veido šviesa
|
|
.
,
;
:
—
?
!
...
(
)
„
“
Pirmąkart Juzukas keliavo kai dar motina buvo gyva. Jie kėlėsi iš miesto kur karui prasidėjus buvo subombarduotas jų namukas. Sėdi jis mašinos kėbule ant motinos kelių. Skaidri saulėta rudeniška diena aukšta ir šilta jos padangė. Kelias žvilga kaip skustuvo nuzulintas diržas. Pro šalį praplaukia gelstelėjusios medžių gretos. Debesų šešėliai plaukia tolimomis kalvomis keleivių nė neužkliudydami. Saulė sulig kiekvienu pakilimu slysta žemyn. Retkarčiais spinduliai plyksteli iš paskos važiuojančio gaziuko lange ar kur tolybėje ant kalvos nes kiek tik akys užmato tuo keliu jiems iš paskos rieda mašinų vilkstinės dauguma apdengtos brezentu pilnos kareivių jos lenkia vežimus prikrautus baldų ryšulių. Vaikas mato iš paskos važiuojačių vyrų veidus. Įrudę saulėje besijuokiantys. Vienas vyriškis iškiša iš kabinos galvą ir kažką jiems šaukia modamas abiem rankomis. Vaikas glusteli prie motinos ir tarsi ištirpsta nuo jos švelnumo. Tėvas šneka kad visa susitvarkysią praeisią vėl grįšią senieji laikai. Jo akys klaidžioja po plačias apylinkes kur dunkso rugių gubos atokios sodybos ir medžiai. Bronius RADZEVIČIUS. Priešaušrio vieškeliai
Pirmąkart Juzukas keliavo, kai dar motina buvo gyva. Jie kėlėsi iš miesto, kur karui prasidėjus buvo subombarduotas jų namukas. Sėdi jis mašinos kėbule ant motinos kelių. Skaidri, saulėta, rudeniška diena, aukšta ir šilta jos padangė. Kelias žvilga kaip skustuvo nuzulintas diržas. Pro šalį praplaukia gelstelėjusios medžių gretos. Debesų šešėliai plaukia tolimomis kalvomis keleivių nė neužkliudydami. Saulė sulig kiekvienu pakilimu slysta žemyn. Retkarčiais spinduliai plyksteli iš paskos važiuojančio „gaziuko“ lange ar kur tolybėje ant kalvos, nes kiek tik akys užmato, tuo keliu jiems iš paskos rieda mašinų vilkstinės, dauguma apdengtos brezentu, pilnos kareivių; jos lenkia vežimus, prikrautus baldų ryšulių. Vaikas mato iš paskos važiuojačių vyrų veidus. Įrudę saulėje, besijuokiantys. Vienas vyriškis iškiša iš kabinos galvą ir kažką jiems šaukia modamas abiem rankomis. Vaikas glusteli prie motinos ir tarsi ištirpsta nuo jos švelnumo. Tėvas šneka, kad visa susitvarkysią, praeisią, vėl grįšią senieji laikai. Jo akys klaidžioja po plačias apylinkes, kur dunkso rugių gubos, atokios sodybos ir medžiai. Bronius RADZEVIČIUS. Priešaušrio vieškeliai
|
