Įrašykite praleistas raides ( i arba y, u arba ū ).
Skubs reikalai buvo – reikėjo vestvėms ruoštis.
Darbo buvo daug. Mešknas į savo tarnbą pajungė visus žvėrs ir paukščius. Pirmiausia
išrnko patogią vietą, aukštais medžiais apaugusią, ją išlgino, duobes smėliu išplė. Taip jis padarė aikštę, kurią iš vienos psės siekė ežeras, o iš antros – plats ąžuolnai ir eglnai. Juose pavasar lakštingalų ir gegčių balsai dieną ir nakt nenutldavo. Dabar ten buvo nku ir tščia, tik retkarčiais karaliukas sučrkšdavo ar kitas vėlbas paukštelis nedrąsiai, ly
g bjodamas sučipsėdavo.
Paskui pradėjo valgių iš visur į poklio vietą gabenti. Ir ko ten nebuvo! Voverės prirnko devnias galbes rieštų. Strnos paskolino savo kailinkus medui plti. Šernas įsisko į gventojų bulves ir psę lsių išrausė. Lšis medžiojo mėsos. Barskas iškasė glias duobes, kurios atstojo krosns. Jose žebenkštis kepė pragą ir medauninkus, šermuonėlis štino žirnius ir ppas, dra virė avižnį ksielių. Kad js btumėt ten užskę, koksai regns btų prieš js atsivėręs! Lauknės žąss, lėkusios per tą aikštę į pietų kraštus žiemoti, taip apsvaigo nuo tų kvapsnių mšinio, jog jų širds apsalo, negalėjo toliau lėkti, pusgvės sukrto į ugnį ir vsos aliai viena iškepė.
Antanas. VAIČIULAITIS. Pasakos, 20
Skubūs reikalai buvo – reikėjo vestuvėms ruoštis. Darbo buvo daug. Meškinas į savo tarnybą pajungė visus žvėris ir paukščius. Pirmiausiaišrinko patogią vietą, aukštais medžiais apaugusią, ją išlygino, duobes smėliu išpylė. Taip jis padarė aikštę, kurią iš vienos pusės siekė ežeras, o iš antros – platūs ąžuolynai ir eglynai. Juose pavasarį lakštingalų ir gegučių balsai dieną ir naktį nenutildavo. Dabar ten buvo nyku ir tuščia, tik retkarčiais karaliukas sučirkšdavo ar kitas vėlybas paukštelis nedrąsiai, lyg bijodamas sučipsėdavo. Paskui pradėjo valgių iš visur į pokylio vietą gabenti. Ir ko ten nebuvo! Voverės pririnko devynias galybes riešutų. Stirnos paskolino savo kailinukus medui pilti. Šernas įsisuko į gyventojų bulves ir pusę lysių išrausė. Lūšis medžiojo mėsos. Barsukas iškasė gilias duobes, kurios atstojo krosnis. Jose žebenkštis kepė pyragą ir medauninkus, šermuonėlis šutino žirnius ir pupas, ūdra virė avižinį kisielių. Kad jūs būtumėt ten užsukę, koksai reginys būtų prieš jus atsivėręs! Laukinės žąsys, lėkusios per tą aikštę į pietų kraštus žiemoti, taip apsvaigo nuo tų kvapsnių mišinio, jog jų širdys apsalo, negalėjo toliau lėkti, pusgyvės sukrito į ugnį ir visos aliai viena iškepė. Antanas. VAIČIULAITIS. Pasakos, 20
Budreika turėjo dar vieną silpnbę, o galbt ir dorbę, btent – labai mėgo klaustis pasakojmų apie visokius tolmus kraštus ir gvenimą tuose kraštuose. Prisiklausęs dažnai teisngų, o dar dažniau visokiais prasimanmais pagražintų pasakojmų apie užjrius, Budreika ėmė keikti net savo likmą, kuris lėmęs jam gmti ir gventi tokiame, girdi, nuobodžiame krašte, kaip Lietuva.
– Koks gi čia gvenimas ir koks gi čia kraštas, kad net beždžionių čia nėra?! – pko Budreika.– O juk ra pasaulje kraštų, kur net duona ant medžių auga tiesiog gatavais kepalais – tik imk, raikk, vaišnk kitus ir pats vaišnkis.
– Neburnok be reikalo, kaimne,– sudraudė kartą Budreiką mano tėvas,– ten labai gera, kur msų nėra.
– Tas tai tiesa,– atsakė susimąstęs Budreika.– Kai tarnavau kariuomenėje ir mano plkas stovėjo ant Kaukazo, aš taip, bdavo, pasilgdavau Lietuvos ir Andrioniškio, kad nors šok nuo kalno į prapltį...
Antanas BILIŪNAS. Rinktinė, p. 84-85
Budreika turėjo dar vieną silpnybę, o galbūt ir dorybę, būtent – labai mėgo klausytis pasakojimų apie visokius tolimus kraštus ir gyvenimą tuose kraštuose. Prisiklausęs dažnai teisingų, o dar dažniau visokiais prasimanymais pagražintų pasakojimų apie užjūrius, Budreika ėmė keikti net savo likimą, kuris lėmęs jam gimti ir gyventi tokiame, girdi, nuobodžiame krašte, kaip Lietuva.
– Koks gi čia gyvenimas ir koks gi čia kraštas, kad net beždžionių čia nėra?! – pyko Budreika.– O juk yra pasaulyje kraštų, kur net duona ant medžių auga tiesiog gatavais kepalais – tik imk, raikyk, vaišink kitus ir pats vaišinkis.
– Neburnok be reikalo, kaimyne,– sudraudė kartą Budreiką mano tėvas,– ten labai gera, kur mūsų nėra.
– Tas tai tiesa,– atsakė susimąstęs Budreika.– Kai tarnavau kariuomenėje ir mano pulkas stovėjo ant Kaukazo, aš taip, būdavo, pasiilgdavau Lietuvos ir Andrioniškio, kad nors šok nuo kalno į prapultį...
Antanas BILIŪNAS. Rinktinė, p. 84-85
Po valandėlės pasigrdo pirmieji medžiotoj šviai. Vadnasi, baikščiausieji žvėrs jau pasiekė ddžiąją miško proskną. Varovų keliamas trikšmas dar labiau sustprėjo. Pasitaikdvo, kad pirmjų švių išgąsdinti šernai ar elniai mesdavosi atgal ir prasiverždavo pro varovų lniją. Todėl visi stengėsi kuo garsiau rėkauti, smarkiau sukti taršknes, iš visų jėgų taukšėti lazdomis. Priekje dar pokštelėjo keletas švių, ir vskas nutlo.
Laimkis šį kartą buvo neddelis: viena lapė, du kiškeliai ir strninas. Kai kas iš vyrų džiaugėsi, o kiti spjaudėsi, sakėsi pataikę tik Dievui į langus. Daugma varovų susigrdo apie strniną ir lapę. Šie laimkiai jiems buvo domiausi.
Algirdas POCIUS
Po valandėlės pasigirdo pirmieji medžiotojų šūviai. Vadinasi, baikščiausieji žvėrys jau pasiekė didžiąją miško proskyną. Varovų keliamas triukšmas dar labiau sustiprėjo. Pasitaikydvo, kad pirmųjų šūvių išgąsdinti šernai ar elniai mesdavosi atgal ir prasiverždavo pro varovų liniją. Todėl visi stengėsi kuo garsiau rėkauti, smarkiau suukti tarškynes, iš visų jėgų taukšėti lazdomis. Priekyje dar pokštelėjo keletas šūvių, ir viskas nutilo.
Laimikis šį kartą buvo nedidelis: viena lapė, du kiškeliai ir stirninas. Kai kas iš vyrų džiaugėsi, o kiti spjaudėsi, sakėsi pataikę tik Dievui į langus. Dauguma varovų susigrūdo apie stirniną ir lapę. Šie laimikiai jiems buvo įdomiausi.
Algirdas POCIUS
