Atsakykite į klausimą.
Vieni žodžiai turi priešdėlį apy- (apynaujis, apykaklė, apyvarta...), kiti – api- (apibėgti apibrėžimas...). Kokios taisyklės reguliuoja tokį y ir i rašymą? |
Vieni žodžiai turi priešdėlį apy- (apynaujis, apykaklė, apyvarta...), kiti – api- (apibėgti apibrėžimas...). Kokios taisyklės reguliuoja tokį y ir i rašymą? |
Kodėl iš veiksmažodžių, kurie šaknyje turi trumpuosius balsius i, u, padarytuose daiktavardžiuo-se reikia rašyti ilgąsias balses y, ū (kišti – kyšis, nutikti – nuotykis, pasukti – posūkis)? |
Ką – u ar ū – reikia rašyti žodyje nuosm_kis? |
Kai kurių veiksmažodžių, pavyzdžiui: lyti, gyti, būti, žūti, būsimojo laiko 3 asmenyje rašomos trumposios balsės i, u (lis, gis, bus, žus), nors bendratyje yra ilgosios balsės y ir ū. Kaip nustatyti, kada rašyti trumpąją balsę? |
Kada (i)u linksniuotės daiktavardžių daugiskaitos vardininko galūnė būna ne -ūs, o -iai (abu sūnūs, dideli turgūs, bet maži skaičiai, saldūs vaisiai)? |
Kurių linksnių galūnėse rašomos ilgosios balsės y ir ū? |
Veiksmažodžių, iš kurių yra padaryti daiktavardžiai su priesaga -ymas (rašymas, skaitymas, tvarkymas), bendratis turi priesagą -yti (rašyti, skaityti, tvarkyti). Bet kodėl rašoma liudijimas, susivienijimas, įkūnijimas, jei bendraties priesaga yra tokia pat – -yti (liudyti, susivienyti, įkūnyti)? |
Kodėl septynmetis rašoma y, o ne i – juk čia dvigarsis? |
Nuo ko priklauso, kad bendrašaknėse išvestinėse veiksmažodžio formose vienur rašomos i, u, kitur y, ū, o dar kitur – tik i, u arba tik y, ū: kyląs, kylanti, pakilęs, pakilusi, kildamas, -a, kylant dūstąs, dūstanti, uždusęs, uždususi, dusdamas, -a, dūstant tiriamas, -a, ištyręs, ištyrusi, tirdamas -a, tiriant, patyrus rišąs, rišanti, rišęs, rišusi, rišdamas, -a, rišamas, -a, pririštas supąs, supanti, supęs, supusi, supdamas, -a, supamas, -a, supant nykstąs, nykstanti, išnykęs, išnykusi, nykdamas, -a, nykstant, pranykus? |
Vienur randame išspausdinta vėjyje, kraujyje, kitur – vėjuje, kraujuje. Ką iš tikrųjų – y ar u – reikia rašyti šių žodžių vienaskaitos vietininke? |
Iš tokių veiksmažodžių daromi galūnių vediniai, pamatinio žodžio šaknies balsiai paprastai pailgėja: kišti, kiša, kišo – kyšis, pakisti, pakinta, pakito – pokytis, sujusti, sujuda, sujudo – sąjūdis , pajusti, pajunta, pajuto – pojūtis.
Šiame žodyje reikia rašyti u - nuosmukis (įsidėmėkite!).
Nustatyti nesudėtinga: jei dviskiemenėje bendratyje po balsių y ar ū iš karto eina priesaga -ti, būsimojo laiko 3 asmenyje rašoma trumpoji balsė i arba u (ly-ti – lis, bū-ti – bus). Išimtis: siūti – siūs, vyti – vys. O jei prieš -ti yra įsiterpusi priebalsė – rašoma y arba ū (vykti – vyks, lūžti – lūš). Tokių veiksmažodžių yra nedaug: lyti- lis, gyti – gis, ryti – ris, būti – bus, žūti – žus, griūti – grius, kliūti – klius, pūti – pus, džiūti – džius ir dar keli rečiau vartojami.
Pastaba. Nustatant bendraties skiemenų skaičių, priešdėliai šiuo atveju neįskaičiuojami, todėl reikia rašyti ne tik lis, gis, bus ar žus, bet ir palis, išgis, nebebus, pražus.
Kai šios linksniuotės daiktavardžių galūnė eina po minkštojo priebalsio, daugiskaitos vardininkas turi galūnę -iai (popierius – popieriai, sekretorius – sekretoriai, dainius – dainiai, pavojus -pavojai).
Ilgosios balsės y ir ū rašomos šių linksnių galūmėse:
1) ia linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardininko ir šauksmininko kirčiuotoje galūnėje: arklys, genys, pirkinys,juokdarys; arkly, geny, juokdary;
2) i ir u linksniuotės daiktavardžių, u linksniuotės būdvardžių ir ia linksniuotės esamojo laiko veikiamųjų dalyvių, taip pat skaitvardžio dešimtis daugiskaitos vardininke: mėlynos akys, ilgos naktys, dideli akmenys, penkios dešimtys, keturi sūnūs, įgrisę lietūs, šviesūs plaukai, drąsūs žmonės, laukiantys keleiviai, tirpstantys ledai;
3) ia linksniuotės daiktavardžių ir skaitvardžio tūkstantis vienaskaitos vietininke: kelyje, miestelyje, tūkstantyje;
4) i linksniuotės daiktavardžių ir skaitvardžio dešimtis vienaskaitos ir daugiskaitos, širdyje, širdyse, raumenyje, raumenyse, dešimtyje, dešimtyse;
5) vyriškosios giminės veikiamųjų dalyvių, aukštesniojo laipsnio būdvardžių, būdvardžio didis įvardžiuotinių formų vardininke: augantysis, tylintysis, dalyvavusysis, geresnysis, žemesnysis, didysis;
Balsės y rašymą priesagoje -ymas lemia dvi sąlygos: 1) veiksmažodis, iš kurio su ta priesagą daromi daiktavardžiai, turi turėti priesagą -yti ir 2) tokio veiksmažodžio būtojo kartinio laiko 3 asmens galūnė turi būti -ė: rašyti, klausė – rašymas; skaityti, skaitė – skaitymas ir kt. Jei bent vienos tų sąlygų nėra, daiktavardžiai daromi su priesaga -imas: bėgti – bėgimas, plauti – plovimas (bendratis neturi priesagos -yti), mūryti, mūrijo – mūrijimas (nors bendraties priesaga yra -yti, tačiau būtojo kartinio laiko 3 asmens galūnė nėra -ė).
Garsų junginys yn susidaro sutrumpėjus pirmajam dūrinio dėmeniui (septyneri metai=septyn+metis). Tai vadinamieji netikrieji dvigarsiai. Dar keletas taip susidariusių dvigarsių: dūmtraukis, žvyrduobė, kūlgrinda. Tokius dvigarsius rašome pagal jų kilmę, t. y. su y arba ū.
Tai pareina nuo pamatinės veiksmažodžio formos, iš kurios daroma išvestinė. Antai esamojo laiko veikiamieji dalyviai visada daromi iš esamojo laiko kamieno, todėl padarytuose dalyviuose išlieka jo balsė (kyl-a +ąs, anti=kyląs, kylanti). Būtojo kartinio laiko dalyviuose išlieka būtojo kartinio laiko veiksmažodžio balsė (pakil-o+ęs,-usi=pakilęs, pakilusi), pusdalyviuose – bendraties kamieno balsė arba dvigarsė (kil-ti+damas, dama=kildamas, kildama) ir t. t.
Daiktavardžių vėjas ir kraujas vienaskaitos vietininkai rašomi abejaip: vėjyje arba vėjuje ir kraujyje arba kraujuje, ir abu parašymai yra taisyklingi. Kitų daiktavardžių, kurie po j turi galūnę -as , vienaskaitos vietininko galūnėje rašoma u: radijas – radijuje, Tokijas – Tokijuje, galvijas – galvijuje, steigėjas – steigėjuje, uogienojas – uogienojuje ir kt.