Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 10

10Klausimas

Įrašykite praleistas raides.

Pro susipynuss pušų viršūns lėtai plaukė debesėli.

Nakči viskas paruošta.

Iš pradžių niekas nenorėjo patikėti nelaukta žin.

Tu pagal saul ieškoj savo kelio.

Atrodė, kad tiltas iš paskutiniųjų grumsi [es. l.] su įšėlus up.

Paars iki pusryčių, vaikas išsiplakė iš jėgų ir jau ne tiek ėjo paskui žagr, kiek įsikibs vilkosi.

Seni lank [būt. k. l.], keleivi, šitą kampą.

Bus atvyk jau visi sveči

Į žemel gimtą dar tikiuosi grįšs, nes ten mano vardas su smiltim sumišs.

Tie, kurie neatliks tų darbų, žūs nuo karaliaus budelio rankos.

Suprats apgaul, vokietis nutarė žemaitį nubausti.

Gediminas valandėl sėdėjo sustingus veido išraiška.

Ar nebij, kad zuikiai subadytų.

Mets tašyti kuolą, senis nutraukė į paežer.

Lengvai, šveln ranka, brauk vėjs per pernykšt žol.

Jaučiu, kaip šokinėj širdis krūtinėj, kaista kraujs.

Grįžome namo ta pačia girel.

Pažvelgiau į tamsų dangų, žvaigždėmis ir mėnesiu žėrintį, paskui į žem, pasinėrus sidabrinėj prieblandoj.

Daug kartų apgaudinėji sav ir kitus, dabar galvok ir pasakyk sau paskutin teisyb.

Pasakysiu tavo dukteri, kai sutiksiu, kaip stengiesi dėl jos.

Išsitrauk valtį, abudu pasileidžm į kitą Nemuno pus .

Žmogus tamsiai žal uniformin kepur buvo girininkas.

Arkli sujudo, vežimas pasuko į artimiaus gatv

Turiu mars laiko ir nežinau, kur jį dėti.

Parėjs vakar namo, apipasakojo motinėli, ką girdėjs ir mats.

Vietą nakvyni pasirinkome mažoj, vešl žol apžėlusioj aikštelėj .

Ina žiūrėjo į vakaruos liepsnojančius saulėlydžio gaisus, kurie siuntė paskutinį atsisveikinimo spindulį išvargusi žem.

Vilius su brolis, seser ir kaimynų vaikais sėdi daržo patvory saulėj ir šildosi.

Visa, ką turėj, išplėšė šalti šiaurės vėj.

Ėj vienu keliu, dabar prieš tav du keli: vienas veda į Klaipėdą, kitas – Palangą.

Mina kojbasa
Sodr paupio žol.
Žvilga, pliesk rasa
Lyg sidabro karoli.

Po žalvarinis kopūsto lapais kaukas sapnuoj žirgus, prunkščnčius prie jūros.

Bristi per vešl, alpinančiai graž žol buvo džugsmas.

Jo niūrs mintis išblaškė ntolies suskambėjusi dainlė.

Senos girios pakraštyj , iš trijų pusių medžis apaugusioj aikštėj, panašioj į nedid lį pussalį, dar visai neseni buvo eiguvos sodyba.

Tėviškės sklyč, kvepnti obliuotu medžiu, tą vakarą jam buvo malonus pasaulyj vietlė.

O sodyboj prie vartų jau senlis belauks.

Smaragdini ežrų vandnys tyli judina pakrančių nendrs.

Turėjo jis kturis sūnus kaip ąžuolus plačšakius.

Upliuko vanduo, atitekėjs iš ten, iš miško šaltinių, buvo šaltsnis kaip šuliny, su neįšilusiu nieko negalėji laistyti.

Ketvirtą naktį Eglės broli išsivdė į gir jos dukrl Drbul.

Kodėl tada, kai jūs juoktės, toks liūdsys dvlkia nuo jūsų?

Ačiū tau, kad perkėli per ežrą.

Stapūnė paduoda seseri skpetaitę.

Nusiteps kaip bulvs keps.

Išaudė drobl kaip bržo tošl, išrašė raštlį kaip bitės korlį.

Kitą dieną du jūrininkai išvyko į salą ieškoti germo vandns.

Vaikinas vikri įšoko į vagoną ir pamojo Mikai lapin kepur.

Žmogus pinigus rnka, velns pinigin siuva.

Tai tavo namai, kurių tu ieškoj.

Virš galvos kaip juodas dbsis siūbtli varnėnai. Skuba surankioti užsilikuss uogls, kad keludami kituos kraštuos jas pasėtų.

Drėgmė įsismlkė į žmonių pirks ir užgsino ugnkuruos virpanč ugnį.

Girdėj tamsta pasaką, kaip anyta su marč išėjo pupų pjauti!

Senlis pasakoja, kad seniau raganos mokėdavusios didžus žmogų paversti bitl.

Ar tu nemat, ar nepastebėji: miglos kėlės šviesi saullė, kai tu balnoji ristą žirglį, tamsiu ji apsinukė juodu debsėliu, kai tu jaunasis sėdai balnlin, pravirko skaudžiu lietuliu, kai tu išjoji iš aukšto dvaro per vario vartlius...

Ji abjoji ir biji –, nevažiuok.

Pasijuts laisvsnis, bėris pažvalėjo, pastatė ausis, išsitiesė ir risč pasilido pali pelks.

Viršum pilies jau plvėsavo žmaičių vėlva.

Perkūnas trnkė visai netolies.

Tyli plauknti upė buvo dar šaltsnė, nes nuo jo pūtė smarkus vėjas.

Nebaidomos gulbės lizd kartais gyvna su vaikais net kltą savaičių.

Dabar jie turėjo pinigų, manė pasibūs, pasilsės, paskui pagalvos, kaip geriau namo sugrįžti.

Balsas, iš burnos išėjs, nebsugrįžta.