72Klausimas
Perskaitykite tekstą laikydamiesi taisyklingos tarties ir kirčiavimo reikalavimų (galite įsirašyti į diktofoną ar telefoną, kad vėliau perklausytumėte). Palyginkite, kaip šį tekstą skaito diktorius. Įsivertinkite skaitymą (arba jus gali įvertinti draugai, mokytojas). Įsidėmėkite, kokių klaidų darėte. Stengdamiesi jų išvengti, tekstą perskaitykite dar kartą.
Mano vaikystė ir moksleiviška jaunystė prabėgo kaimo aplinkoje, kur, man rodos, aš nė sykio negirdėjau „pareiga“. Gyvenimas buvo taip sutvarkytas, kad kiekvienas žinojome ne tik savo vietą prie stalo, bet ir tuos, iš pradžių nesudėtingus, tačiau su metais vis rimtėjančius darbus ir žygius, kurių turėsime imtis, šaukštus padėję. Tai buvo savaime suprantama, tai nekėlė jokių ginčų. Buvo savotiška darbų arba kaip šiandien sakytume, pareigų gradacija, kurią turėjo pereiti augdamas kaimo vaikas. Jis ėjo nuo darbo prie darbo, nuo mažiau sudėtingo, dar žaidimus primenančio, prie sudėtingesnio, per darbą pažindamas Pasaulį ir save, bręsdamas kūnu ir kaupdamas dvasinę patirtį, kurią jam galėjo duoti bendravimas su žmonėms ir su žeme. Buvo gėda per ilgai „užsilaikyti prie vaikiškų darbų, iš kurių gėdingiausias kažkodėl buvo piemenavimas. Žiūrėkite, dar ir šiandien skaudžiausiai įžeisi pasaulį pavadindamas jį piemeniu, nors jis dabar nė iš tolo nežino, ką reiškia pro karvių uodegas pamatyti bendraamžį, einantį su dalgiu ant peties! Darbas buvo žmogaus pasididžiavimas, jo našta ir jo džiaugsmas. Beje, darbas tada ir buvo vadinamas darbu, o ne pareiga kaip dabar. Žmogui visada mieliau dirbti darbą, negu atlikti pareigą.
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius