1Klausimas
Atlikite užduotis.
Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, Savickis priklauso pirmai mūsų rašytojų kartai, kuri susiformavo europinės kultūros dvasioje. Kaip ši dvasia pasirodo, yra atpažįstama Savickio kūryboje?
Dažnai sakoma, kad Savickio novelės teatrališkos, kinematografiškos. Kaip suprantate šį apibūdinimą? Pagrįskite minėtą teiginį konkrečiais pavyzdžiais iš skaitytų kūrinių, kur ir kokiu būdu pasireiškia teatro, kino meno principai?
Palyginkite, kaip gamtos peizažą savo kūryboje pateikia Vaižgantas ir Savickis. Paiškinkite, kuo šie du vaizdavimo būdai skiriasi. „Aukščiau iš tankyno linksmai kiša raudonas ar baltas savo galveles sveikatingi dobilai ir atsidėję klauso, kaip pašnibždomis šneka gretimieji jų kaimynai – skeltaširdžiai žvaginiai, anksti pražystantys, greit ir vystantys. Padžiūvusių, visą laiką nenukrentančių širdelių kankalėlių kekės žvanga bet vėjeliui papūtus. [...]Į pačią viršūnę pasistiepė pilnagrūdžiai kmynai, šluotabarzdžiai šiukštai, smilgos, drebančios ašarėlės. Čia pat ir karčiasultės neėdamos geltonosios. Jų smulkūs, retai ant kėstų šakelių išmėtyti žiedeliai nors geltonuoja skaisčiai, tačiau nėra akim malonūs. Pikta ant jų už gyvulėlius, kam jiems skanių skanesnį pašarėlį apkartina.“ (Vaižgantas, Pragiedruliai, 1918-1920) „Medžių viršūnės lingavos ir kalbėjos tarp savęs, tarytum rokoko riteriai ir damos, atsimodamos vėdyklėlėmis, gracingai žengė įstabujin šokin, o medžių kamienai buvo užtempti gelsvomis skraistėmis – nusileidusios saulės ar naktinės žaros.“ (Jurgis Savickis, „Didelė nuodėmė“, 1922) „Dangus žydras, šviesiai žydras, vietomis buvo užtraukiotas šviesių vualių ir išdabintas protarpiais baltomis „kačių pėdutėmis“. Tarytum, per dieną dirbęs, mėlyno apvožalo maliorius, baigdamas dirbti savo darbą, nutrynė savo apysausius teptukus į žydrąją dangaus plotmę. Baigęs darbą, užtraukęs pypkę garguolę ir sudėjęs teptukus į alyvos priskretusius puodus, nukeliavo savo takais, palikęs apačioje rausvus, opalinius ir biriuzinio atspalvio laukus ir šachmatinius priemiesčio langelius ir patį miestą, saulėje besimurdantį kaip žvirblį...“ (Jurgis Savickis, „Miesto pavasaris“, 1925)
Aptardama Jurgio Savickio prozos teatriškumą literatūrologė Loreta Mačianskaitė teigia, kad rašytojas „nuolat ironizuoja žmogaus norą matyti pagražintą gyvenimo paveikslą, interpretuodamas peizažą kaip gamtos teatro scenovaizdį.“ Perskaitykite Savickio novelės „Fleita“ ištrauką ir paaiškinkite, iš kieno perspektyvos yra vaizduojama tikrovė. Kodėl čia nebelieka skirties tarp meno ir tikrovės, natūralūs pasaulio objektai suvokiami kaip scenos elementai, gamtos akustika lyginama su orkestro instrumentų skambėjimu? Kaip nusiteikęs yra pas gimines į kaimą keliaujantis Žiogas? Ar jis adekvačiai vertina savo situaciją ir ateitį? Kaip jis reaguoja į pirmąjį susidūrimą su iki šiol nepažinta kaimo tikrove (scena su ištrūkusia karve)?
„Iš miesto niekuomet neišeidamas ir žmogus nepraktingas, jis nutarė keliauti sodžiun; eiti nutarė pėsčias, kad daugiau pinigų sutaupytų, kurių pirmiausia reikalinga buvo maniškoms skalbti bei smokingui sužiūrėti, be ko inteligentui žmogui apsieiti negalima buvo.
Buvo žiema.
Paėjus geroką varsną keliu už miesto, rogių giliai išgraužtu, ir kojų sau ko neišsisukus, jį pavijo linksmas ūkininkas ir pakvietė sėstis.
Muzikas paklausė, kiek kainuos iki jo keliaujamo sodžiaus.
- Et, - ūkininkas numojo savo vailokuota ranka, kas turėjo reikšti: "susiskaitysime".
Žiogas gracingai nusilenkė, pasakė savo pavardę ir atsisėdo rogėsna.
Važiavo plačiais laukais ir giriomis, sniego pripustytomis. Fleitistui rodėsi, kad prieš jį klojasi kitas pasaulis, šviesus ir erdvingas.
Fleitistas dairėsi aplinkui, lygino su savo operetės žiemos dekoracijomis ir stebėjos. Viena jam čia atrodė kitaip: čia lyg buvo šalčiau.
- Bet žiema, gera "žiema",- pagyrė Žiogas, besikutodamas į savo padėvėtą apsiaustą.
Varnos krankė garsiai, tarytum juokėsi iš muziko.
Jis pamėgino prilygti varnų krankesiui, paimdamas mintyse savo fleita juo žemiausią do, bet tat padaryti jis negalėjo.
Paskrisdamos varnos purtė aukštų eglių šakas ir bėrė muzikantui sniegą už apykaklės.
- Dangus tamsus? Kurgi saulė?..- nustebo miestietis ir apsidairė aplinkui.
Saulės iš tikrųjų nebuvo.
- Prožektorius netvarkoje! Mechaniko kaltė...- rezonavo jis.
Kad ir žiema, važiuojant pušynai taip kvepėjo, kad jam alsu pasidarė. Kaip ir nesveika buvo nuo to skaidraus oro.
Ūkininkas, pajuokavęs iš pradžių, vežė jį tolyn neužkalbinėdamas. Pats patogiai sėdėdamas ant šieno prikimšto maišo, geros megztinės šalkos šildomas, smagiai paplakdamas arklius.
Sustojus ant nuplikusio ir šieno nubarstyto kalnelio ties smukle, ūkininkas pratarė:
- Čia reikės arklius pasiganyti, o tamstai ne per toliausia. Tučtuojau už giraitės.
- Kiek man reikės mokėti?
- Ką čia nuo gero žmogaus imsi... Penkių šimtiniukių, manau, pakaks.
Fleitistui net kojos palinko, bet ūkininkas tik juokavo.
Ūkininkas pakvietė jį smuklėn "pasišildyti".
- Smuklė gera, visai gera! Tik per daug natūrali, - manė muzikantas, įeidamas į tamsų laužą.
Grindys bjaurios, po kojų landžiojo kažkokie šašuoti, turbūt smuklininko vaikai.
Ūkininkai, sermėgų nenusivilkdami, valgė silkes ir gėrė degtinę.
Jiedu užsakė tą pat.
Ūkininkas privertė fleitistą išgerti kelias burneles. Aštri degtinė rėžė jam krutinę, ir jis karčiai susiraukė. Kaip vaikas. Susišildžius, ūkininkui pakalbėjus apie gerus žmones, ūkininkas išlydėjo jį už smuklės slenksčio ir nurodė jam kelią giraitės linkui.
- Pati tiesuma - tiesiog per laukus! Pavakarys.
Muzikantas eina rankos užsimojimu tiesiog per laukus "į gimines".
Saulė leidžias ir dažo rausvai sniego kalnelius.
- Tuk tuk! - muša dirigentas savo lazdute piupitran.
Uvertiūra.
Muzikantas prideda savo lazdutę prie burnos ir paleidžia plačiojon sniego erdvėn kelis klykiančius fleitos tonus.
Jam noris vaidinti ir dainuoti kaip operetėje.
Jis pradeda vaidinti ir kombinuoti kokią dainelę, panašią į gavotą, pats žengdamas plačiais, manieruotais žingsniais taktan.
Ant laukų horizonto matyti skersnojančio ir vaidinančio žmogaus siluetas.
Gavotte, gavotte, gavotte.
Ženk žingsnį prie manęs.
Aš myliu naktį tamsią
lakštingaloms begiedant.
Gavotte.
Mėnulis tau įpynė
į plauką gelsvą gubą
Šilko aureolę.
Gavotte.
Ar meni? Tu sakai man: aš myliu.
Kai abu buvom jauni. Ir
mėnuo skleidė baltą skraistę
po ąžuolu senu
Gavotte.
Nežinia, kiek jis būtų skersnojęs savo dideliais žingsniais per laukus ir pūtęs gavotą, jei patvoryje nebūtų jį sustabdžiusi viena iš tvartų ištrūkusi karvė, stovinti ir žiūrinti į jį savo balzganomis akimis.
- Fu, bjaurybė!
Žiogas šiurptelėjo.
Priėjus tvartų ir paklausus vieno kailiniuoto piemenio, vos įmatomo vakaro sambrėškoje, kur čia gyvenama jo giminių, jis sulaukė staigiai:
- Ogi čia! Gryčioje tamsu.“
Palyginkite du panašios tematikos kūrinius: Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir Jurgio Savickio novelę „Ad astra“. Paaiškinkite, kuo skiriasi šios dvi novelės? Kaip apibūdintumėte Savickio pasakojimo manierą? Kaip pasakotojas žaidžia skaitytojo lūkesčiais? Kas Jus labiausiai stebina, šokiruoja novelėje? Kaip manote, ar autorius sąmoningai siekė šokiruoti skaitytoją? Ir jei taip, tai kokiu tikslu jis tai darė?
Jonas Biliūnas
BRISIAUS GALAS
Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.
- A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato,- girdi jisai pažįstamą balsą.
Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly...
Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!
Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:
- A tai žilis! visai iškvaišo.
Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.
- Kur velkies? Eik oran! - šaukia ant jo.
Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.
Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėti nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...
O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiuluos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo,- žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namų nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo...
Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...
Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:
- Sa, Brisiau, sa!
Tai turbūt iš jo, seno, juokiasi? Kam?
- Sa, Brisiau, sa! - vadina šeimininkas.
Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...
- Sa, Brisiau, sa!..
Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.
Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:
- Sa, Brisiau, sa!..
Pamiškėje sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikinti...
Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros.
Staiga ugnis ir baisus trenksmas,- ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...
Gal suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...
Kačerginė, 1906.VIII.25
Sukurkite samprotaujamąjį rašinį tema “Egzistencinė žmogaus laikysena tradicinių vertybių žlugimo akivaizdoje“. Formuluodami teiginius ir argumentus, remkitės Franco Kafkos, Jurgio Savickio, kitų autorių kūryba.
Sukurkite literatūrinį rašinį tema „Menas – ginklas prieš gyvenimo brutalumą“. Remkitės Jurgio Savickio novele „Fleita“, Henriko Radausko poezija, kitų autorių kūryba.
Sukurkite literatūrinį rašinį tema „Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje“. Remkitės Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Jurgio Savickio proza.
Kūrybinė užduotis:
Savickis yra parašęs keletą kelionių apybraižų. Įdomu skaityti ilgai užsienyje gyvenusio rašytojo įspūdžius sugrįžus į nepriklausomybei prisikėlusią trečiojo dešimtmečio Lietuvą. Gimtojo krašto realijas jis stebi su pašaliečio žvilgsniui būdinga distancija, pasakojimo tonas dažnai ironiškas, o stebimos situacijos – komiškos. Pamėginkite persikūnyti į užsienietį Lietuvoje ir aprašyti savo gimtojo miesto (kaimo) realijas pašaliečio žvilgsniu. Pasistenkite „pagauti“ žaidybišką, juokaujamą Savickio toną, venkite atviro sarkazmo.
„Kaunas.
„Metropolio“ (pakeisto dabar į „Grand Hȏtel de Lithuanie“), kad ir pigiausiame, mano paimtame numeryje yra visi žmogaus būklei reikalingi daiktai: lova, gembė* paaiškinimas: kabliukas rūbams pasikabinti) ir kėdė. Aš stebiuos. Prie kiekvieno daiktelio yra prišriubuota solidiška misinginė plokštelė su numeriu, kad daiktai turbūt nebūtų išvogti ir kad jie lengviau būtų suskaityti Valstybės konrolei.
[...]
Pietūs yra tiekiami „trijų bliūdų“, moteriškų ir vyriškų tarnų. Moteriškos kaip išimtos iš kokių apysakų, beveik tikros „Zosės“. Vyrai uniformuoti, vieni žaketais, kiti smokingais, bet nė vieno frako, kaip pritiktų, rodos, kiekvienam „Grand Hȏteliui“. Tuo būdu čia susiduria dviejų stichijų ribos, rytų ir vakarų, kaip mėgstama sakyti mūsų filosofų. Restorano lankytojai neturi dar vieno bendro tarnams pavadinti žodžio. Nė „terminologijos komisija“ nėra, matyti, dar nustačiusi šio taip reikalingo vardo. Vieni vadina tarnus: „žmogau!“, einant rusiška mistika, antri – „tamsta!“ arba „prašau!“ Treti dar: „pone Kleofili!“ ir dar kitaip. Restorano tarnaitės tam tikrais atvejais turi dar teisės pašokti baliuose su „ponais direktoriais“ (nušokusiais nuo dangaus vakaro metu dievais) ar šiaip jau žmonėmis, populiariškai vadinamais inteligentais, nesant dar griežtos klasių bei profesijų gradacijos demokraštikoje respublikoje, pradedamoje kurti paties Dievo Visagalio vardo atsišaukus.
[...]
Vyrai padavėjai jau visai nebesipainioja tarp inteligentų. Bet užtat, beserviruodami „trijų bliūdų valgį“, mėgsta, savo tragišką būklę paįvairindami, rūkyti lietuviškos gamybos papirosus ir, jų iš dantų neišleisdami jokiu atveju, pabarstyti pelenais buljoną ir kitus valgius.“
Atostogos, 1928 m.
*gembė - kabliukas rūbams pasikabinti
Užduotis baigta!
