Ežia eina šienautojai, praskirdami nuo grūdo ir rytmetinės rasos pasunkusias, palinkusias rugių varpas, Eina. Daug jų. Bet išsiskiria vienas. Jis pirmas užsimos dalgiu ir bus tai pirmas vasaros pamojimas. Gyvybė srovena jame ir jis skleidžia iš savęs gyvybę. Pražydusios gamtos šventė perveria jį tverybos bangomis ir ugdo jo dainą. Jis nepakartos, kas jau buvo dainuojama, Jis uždainuos nauja. Toj dainoj jis susilies su visuma, toj dainoj jis duos simbolį nenuveikiamos žmogaus galės.
Mano širdis ūmai sustoja plakus, kūnas nutirpsta; paskui vėl greitai greitai muša smilkiniuos, ūžia ausys. Matau tą, ko buvau nematęs. Nuo tilto visa gatvė pilna žmonių. Eina jie ramiai, rimtai, iš palengvo: nesigirdėt nė juokavimų, nė dainų. Išblyškusios merginos, pasilenkę, pajuodavę seniai ir jauni vaikinai, – visi aprūkę, paišini, tiktai ką darbą pametę, pabrikus palikę. Pavirš jų minios, tai čia, tai ten, matos nešamos sprogstančių medžių šakelės, plavėsuoja ant lazdų iškeltos raudonos skaros. Kaip plati upė plaukia iškilmingai pirmyn ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, prispaudimą, – plaukia ramiai, iš palengvo... Vienok aplinkui kilsta baimė, neramumas. Visur uždaro krautuves ir puikius magazinus; languos pasirodo ir tuojau nyksta išsigandusių ponų veidai; iš visų šalių skubiai renkas policija, su baime dairos aplinkui ir nežino, ką daryti. Tik apdriskę, basi vaikai, subėgę iš viso miesto, neatboja nieko: jie drąsiai eina priešakyj darbininkų minios, linksmai šokinėja, čeža, žiopso...
Yra dramos, kuriose regimieji įvykiai yra maža visos dramos turinio dalis. Bet jie yra labai svarbūs. Ir žiūrėtojus patraukia į gyvenimą, kurį jie vaizduotis turi. Taip pat ir pamiršta, ką regi. Nesa tat yra tik priemonė jiems įžengti į pilnesnį, platesnį pasaulį. Žiūrėtojai tarsi patys kuriasi pasaulį savo dvasioje ir jo įvykiuose dalyvauja. Jų vaizduojamoji galia, jų fantazė yra dramos žadinta. Jie yra iš menkybės keliami į didumą ir platumą.Kitos dramos visai kitaip veikia. Jos visą savo turinį paskleidžia žmonių akimis. Jiems belieka žiopsoti. Už to, ką jie regi, nėra nieko aukštesnio ir platesnio. Ir nėra čia gilesnės prasmės. Žmonės turi pasilikti prie to, kas jų pastebima. Jiems nereikia veikliai dalyvauti dramos gyvenime, o tik pasyviai priimti įspūdžius. Jie turi pamiršti, kad vaidinama, jiems turi visa atrodyti tikrenybe. O kadangi tai negalima, iš jų reikalaujama leistis apmokyti. Jie vaizdą turi laikyti tikrenybe.
Ėjome dar tylomis šiek tiek kelio, galop senelis tarė: – Na, man jau gana. Toliau nebegaliu, čia jau ir pasiliksiu. O tu eik, eik be poilsio. Iš anksto sakau, kad kaitra nesibaigs, nakties tame kely nėra, tik amžina diena. Pakeliui kalbėk žmonėms apie pievas, apie medžius, tik jų nesiklausk arba pasiimk virvutę kryželiams verti. – Na, eik laimingai, o aš čia pasiliksiu.Bet vos nuėjau dešimt žingsnių, senelis pradėjo šaukti: – Palauk, sūnau, užmiršau (pasakyti): žvalgykis nuo aukstų bokštų, tai kelią pajusi. O jeigu bus dar labai toli, ir senatvė tave užklups, tai ten vėl bus suolelis, pasiuntiniams paskirtas, o ant jo jaunų, žmonių, niekada netrūks. – Na, dabar jau eik. Taip pasakė senelis, ir ėjau tolyn, ir žvalgiausi nuo aukštų bokštų.
Tą sodžių iš nelaimės išgelbėjo Mitkienė, to sodžiaus ūkininkė senutė, man gerai pažįstama, nepaprasto tipo moteriškė, inteligentiškiausia sodietė, kurią man teko mūsų šalyje matyti. [...] Pačios Mitkienės statula noromis nenoromis versdavo apie graikų deives galvoti, tiek joje buvo išdidžios harmonijos, nors kada aš ją mačiau, ji jau turėjo suaugusias dukteris. Tas pats kultūriškumas, ta pati blaivi tos moters mintis pakišo ir pavojaus valandoj jai sumanymą gelbėtis ir kitus gelbėti, o ne žiūrėti rankas sudėjus į gresiančią nelaimę“Atsakymas - Realizmas (G. Petkevičaitė-Bitė „Karo metų dienoraštis“, Vilnius: Vaga, 1966, p. 435). e) Nežinau, kas tu esi — tačiau juntu tave tyliai ateinant. Nepažvelgiau dar tau į akis — tačiau semiu jau iš tavęs galybę. Sapnavau tave tiek kartų — o tikrume neparegėjau nė sykio. Vyliausi tave matanti — bet tai buvo tik sapno šešėliai. Nenoriu tau duoti vardo, kurį duoda tau žmonės — kam man tas vardas. Žinau, kad ateisi — sužibs man saulių daugybė viename akimirksnyje, — o paskui — žinau — nueisi sau tolyn. Žinau, kas bus — nors nežinau, kaip bus. Kaip man ramu — tylu ir be galo be krašto liūdna. Kodėl aš netikiu — kodėl žinau, kad praeis? Tai gerai — tai labai gerai. Esu bent liuosa. Tegu ateina, nebijau — nors taip liūdna — toks ramus liūdnumas lyg juodais sparnais supte tartum apsupo mano galvą. Taip man liūdna. Taip be galo be krašto liūdna. Neno¬riu noriu, esu ir nesu. Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip Taip. Taip. Taip. 1908