pasakojama istorija turi savotišką prieangį, kur susirenka jos dalyviai ir klausytojai
paleidžiami eiti du laikrodžiai – vienas žymi dabartį, kitas praeitį
pirmame sakinyje suskamba kamertonas, kuriam turės atliepti visos tolesnės frazės; čia dar nieko neįvyksta, nes tai laukimo sitaucija ir psichologinė parengtis
turi nuskambėti kanoniška formulė – „aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą“, [...], kad prasidėtų didžiojo įvykio istorija
įvykis sudaro kūrinio „centrinį momentą“, kuris telkia „visus vaizdus apie save“
kūrinio pabaigoje Biliūnas deda finalinį tašką. Tai netikėtas pakilimas, iš kurio matyti visas nueitas kelias; aforistinė pasakojimo reziumė.
