Pažymėkite, kuriuos gamtos aprašymus sukūrė Žemaitė, J. Biliūnas, I. Šeinius.
„Vieną rudens dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langą oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandens lašeliais ir vilgė drėgną, jau šąlančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, – amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs, regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkus lietus čeža ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus toks apleistas ir toks nesveikas, kad, jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemėn lindęs“.
„Atėjo ruduo, liūdnas, nelaimingas. Vyto žali medžių lapai, vyto su jais kartu ir gražios vargdienių svajonės. Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, – išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynėn sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešėlis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų dangų užudengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai inleisdama“.
„Rudeniop. Saulelė kas rytą vėliau tesikelia, kas vakarą anksčiau gulasi. O dienovidžiu tankiai miglos užstoja už šviesos, tarytum pavydėdamos saulės spindulių, žemei neleidžia nė pasišildyti. Taip pat debesys, gainiojami vėjo iš vieno pakraščio dangaus, kyla, ūžia, lekia, lydimi viduriu dangaus, ir vėl nukrinta kitame pakrašty. Vienas ką tik nušniokštė; rodos, ir vėjas nusiginė. Nepaspėjo saulelė spyktelėti, beveizint ir vėl vėjas beatgenąs tuo pačiu keliu kitą. Tas vėl šniokšdamas taip pat pylė savo lietų. Kiekvienas nuo savęs drėkino ir drėkino iškaitusią per vasarą žemelę. Dabar jau storai ji purvuota ir negraži“.
„Staiga žvilgterėjau į vakarus, į sėdančią saulę, tarytum norėdamas atspėti tenai ką. Ji didelė, raudona skendo į tirštai pakilusius rūkus. [...] Toje vietoje ištryško didelės ryškios kraujų srovės. Nudažė rūkus, nudažė debesius. Visas dangus pasruvo tuose kraujuose“.
„Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje. Mėlyni pavasario rūkai jį šiandien dengia; mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę. Girios tylios, ramios stovi. Klausos tik, kaip žolė ir javai aplinkui auga. Blyksterės, žybterės mintis, ir vėl išnyksta. Sugauti neįstengiu. Ramu šiandien visur“.