Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Jonas Biliūnas / Interpretuok ir vertink / 7

1 Didžiausio apimtimi Jono Biliūno prozos kūrinio – apysakos „Liūdna pasaka“ pavadinimas yra keistas, prieštaringas. Pasakos kaip tautosakos žanro kūrinio tikslas – gyvenimo tiesų mokymas, charakterio formavimas, moralinės pamokos išdėstymas intriguojančio veiksmo forma. Tradicinės pasakos veiksmo schema – herojaus iniciacija, jo sugebėjimų išbandymas. Pasaka visuomet baigiasi herojaus laimėjimu, todėl ji negali būti pesimistinė, nes pesimizmas netinka gyvenimo pamokoms. Įsiskaitykite į kūrinį, ypač į jo pradžią, ir, remdamiesi tekstu, atsakykite į klausimus: a) kokie žmonės gyvena „kaip pasakoje“, t. y. gyvena laimingai? b) kokie žmonės irgi norėtų gyventi laimingai, bet negali arba jau nebegali? c) kokie įvykiai vaizduojami apysakoje? d) ką skolingi kūrinio laimingieji tiems nelaimingiesiems? e) kokia žmonijos istorijos samprata kyla perskaičius šį J. Biliūno kūrinį? f) kokie dar literatūros (ir religinių tekstų) kūriniai baigiami tragiškais įvykiais ir kokia jų herojų reikšmė? Nuosekliai atsakę į šią logišką klausimų grandinę galėsite argumentuotai paaiškinti ir apysakos pavadinimą – kaip prasmingą žmonijos kelio apibūdinimą.

2 Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ turi keistą įvadą, pratarmę: „Baltasai šašėlis. Prakalbos vietoje“. Skaitant paviršutiniškai, ši lyriška prakalba atrodo su kūrinio pasakojimu visai nesusijusi. Visgi ji atlieka reikšmingą funkciją, nustato ypatingą emocinį toną ir nurodo esmines žmogaus gyvenimo vertybes. Pamėginkite išaiškinti, kokios yra tos vertybės, kokia apskritai žmogaus gyvenimo prasmė ir kas yra žmogiškoji laimė. Įsigilinę į prakalbą geriau suvoksite, ko neteko pagrindiniai kūrinio veikėjai, kas iš jų buvo atimta. Kūrinyje užkoduotų vertybių aiškinimu tikslu įsigilinkite į šiuos prakalbos motyvus: a) kas yra „baltasai šašėlis“ – kokia šešėlio sąvokos ir vaizdinio prasmė? b) kokia yra prakalbos subjekto situacija, būsena ir kaip su tuo susiję laiko vaizdiniai? Kaip tas žmogaus laikas personifikuojamas? c) kada žmogus ima mąstyti apie tikrąsias vertybes ir ima suvokti jas labai realiai, o ne abstrakčiai? Savo mintis paremkite prakalbos tekstu; d) kodėl J. Biliūno pasakotojui taip svarbu turėti artimą žmogų? Kokia šio žmogiškojo ryšio prasmė ir vertė (atkreipkite dėmesį į tekste išryškinamus vyriškuosius ir moteriškuosius vaidmenis, archetipiškas elgsenas)? e) pasakotojo kalboje išryškėja savotiškos baimės požymiai, o artimas žmogus, matyt, yra tas, kurio nebijoma, kuriuo galima pasitikėti: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti...“ Savais žodžiais paaiškinkite, kaip suprantate gyvenimo baimes ir žmogiškojo artumo, supratimo reikšmę. f) kokia yra didžioji moralinė žmogaus jėga, išsakyta paskutiniaisiais prakalbos žodžiais? Pamėginkite atrasti analogijų šiai literatūrinei temai religijos (krikščionybės) srityje. Nuosekliai atsakę į šiuos klausimus žodžiu ar raštu būsite suvokę J. Biliūno kūrybos esmę – visa kita bus tik detalės, tik skirtingos tų pačių idėjų meninės realizacijos.

3 Didžiausio apimtimi Jono Biliūno prozos kūrinio – apysakos „Liūdna pasaka“ pavadinimas yra keistas, prieštaringas. Pasakos kaip tautosakos žanro kūrinio tikslas – gyvenimo tiesų mokymas, charakterio formavimas, moralinės pamokos išdėstymas intriguojančio veiksmo forma. Tradicinės pasakos veiksmo schema – herojaus iniciacija, jo sugebėjimų išbandymas. Pasaka visuomet baigiasi herojaus laimėjimu, todėl ji negali būti pesimistinė, nes pesimizmas netinka gyvenimo pamokoms. Įsiskaitykite į kūrinį, ypač į jo pradžią, ir, remdamiesi tekstu, atsakykite į klausimus: a) kokie žmonės gyvena „kaip pasakoje“, t. y. gyvena laimingai? b) kokie žmonės irgi norėtų gyventi laimingai, bet negali arba jau nebegali? c) kokie įvykiai vaizduojami apysakoje? d) ką skolingi kūrinio laimingieji tiems nelaimingiesiems? e) kokia žmonijos istorijos samprata kyla perskaičius šį J. Biliūno kūrinį? f) kokie dar literatūros (ir religinių tekstų) kūriniai baigiami tragiškais įvykiais ir kokia jų herojų reikšmė? Nuosekliai atsakę į šią logišką klausimų grandinę galėsite argumentuotai paaiškinti ir apysakos pavadinimą – kaip prasmingą žmonijos kelio apibūdinimą.

4 Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ turi keistą įvadą, pratarmę: „Baltasai šašėlis. Prakalbos vietoje“. Skaitant paviršutiniškai, ši lyriška prakalba atrodo su kūrinio pasakojimu visai nesusijusi. Visgi ji atlieka reikšmingą funkciją, nustato ypatingą emocinį toną ir nurodo esmines žmogaus gyvenimo vertybes. Pamėginkite išaiškinti, kokios yra tos vertybės, kokia apskritai žmogaus gyvenimo prasmė ir kas yra žmogiškoji laimė. Įsigilinę į prakalbą geriau suvoksite, ko neteko pagrindiniai kūrinio veikėjai, kas iš jų buvo atimta. Kūrinyje užkoduotų vertybių aiškinimu tikslu įsigilinkite į šiuos prakalbos motyvus: a) kas yra „baltasai šašėlis“ – kokia šešėlio sąvokos ir vaizdinio prasmė? b) kokia yra prakalbos subjekto situacija, būsena ir kaip su tuo susiję laiko vaizdiniai? Kaip tas žmogaus laikas personifikuojamas? c) kada žmogus ima mąstyti apie tikrąsias vertybes ir ima suvokti jas labai realiai, o ne abstrakčiai? Savo mintis paremkite prakalbos tekstu; d) kodėl J. Biliūno pasakotojui taip svarbu turėti artimą žmogų? Kokia šio žmogiškojo ryšio prasmė ir vertė (atkreipkite dėmesį į tekste išryškinamus vyriškuosius ir moteriškuosius vaidmenis, archetipiškas elgsenas)? e) pasakotojo kalboje išryškėja savotiškos baimės požymiai, o artimas žmogus, matyt, yra tas, kurio nebijoma, kuriuo galima pasitikėti: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atadaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti; moki mano klaidas ir silpnumą atleisti...“ Savais žodžiais paaiškinkite, kaip suprantate gyvenimo baimes ir žmogiškojo artumo, supratimo reikšmę. f) kokia yra didžioji moralinė žmogaus jėga, išsakyta paskutiniaisiais prakalbos žodžiais? Pamėginkite atrasti analogijų šiai literatūrinei temai religijos (krikščionybės) srityje. Nuosekliai atsakę į šiuos klausimus žodžiu ar raštu būsite suvokę J. Biliūno kūrybos esmę – visa kita bus tik detalės, tik skirtingos tų pačių idėjų meninės realizacijos.

5 J. Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ ekspozicijoje (įvadinėse dalyse) žmogiškosios vertybės išryškinamos kontrasto principu: dabarties pasiturinčių žmonių šviesus ir džiaugsmingas pasaulis priešinamas „praeities šešėliui“, žmonijos kančių istorijai. Įsigilinkite į šį tekstą, kreipdami dėmesį į aplinkos ir veikėjų charakterizavimą, simbolinius teksto motyvus (pasakojimo elementus, vaizdinius): Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, – visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką – juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu... Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, – galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo... – Ko tamsta nori? – dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs. Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane. Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties... a) įrodykite, remdamiesi tekstu, kad vasarnamio žmonės gyvena lyg pasakoje, užsidarę mitologiniame rate (miško motyvas). Nuo ko jie yra tarsi pabėgę, kas jiems labiausiai rūpi ir kokia jų gyvenimo moralinė vertė? b) kokiais vaizdiniais piešiama praeities liudininkė Juozapota? Kaip ji pasiekia pasakotojo sąmonę? Atkreipkite dėmesį, kad dabartis pasakotojui yra regima kaip laimės vaizdinys, o praeitis yra išgirstama – kaip koks tiesos apreiškimas, nustelbiantis regimojo gyvenimo grožybes. c) kokia yra pasakotojo pozicija tarp šių dviejų – džiaugsmo ir skausmo pasaulių? Prisiminkite jo būseną, sveikatos problemas. Kodėl jis atidžiai stebi sveikų žmonių džiaugsmą, bet su laimingaisiais sutapti negali? Ką reiškia jo instinktyvus reagavimas į apsireiškusią Juozapotą ir kaip jis nori „išsisukti“ iš šios situacijos, lyg būtų dėl kažko kaltas. d) kodėl pasakotojas „neturi kur dėtis“ ir vėliau tekste nusigręžia nuo laimingųjų pasaulio ir ima vaizduoti Petro ir Juozapotos gyvenimo istoriją, pamiršęs savo paties sveikatos problemas? Įvykdę šias užduotis suvoksite krikščioniškosios Vakarų civilizacijos suformuotas asmens sąžinės ir moralinės pareigos jausenas, be kurių pilietinės visuomenės egzistavimas būtų neįmanomas.

6 Jonas Biliūnas yra realistinės psichologinės prozos kūrėjas, moralinės problematikos autorius. Tačiau ir rašytojai realistai savo kūryboje taiko poetinio vaizdavimo būdus, idėjas išreiškia metaforomis, sąlygišku pasakojimu, kartais net alegorijomis ir parabolėmis (J. Biliūno „Laimės žiburys). Perskaitykite žemiau pateiktą ištrauką ir aptarkite: a) vaizdų poetiškumą, metaforiškumą, archetipiškumą, b) jų semantiką – į realybę kreipiančias vaizdo prasmes. Juozapota sapnavo... Mato jinai gražų didelį sodną, pilną žydinčių medžių. Eina tuo sodnu mažu kūdikiu nešina... Dailus takelis, smėliu išbarstytas, tęsias, aplinkui žolės ir žolynai įvairiomis spalvomis mirga; terp medžių šakelių paukščiai sau lizdelius kraunas. Visur teip romu ir šilta... Juozapota spaudžia int savo laimingą krūtinę kūdikį ir skubina skubina... Užu sodno jos Petras aria... Jam pietus neša, jam kūdikiu pasigirti nori... Jau jinai jį iš tolo mato, sunkiai ant arklo užgulusį ir jungą jaučių iš lengvo kalneliu stumantį... Bet netikėtai ir gražus sodnas, ir Petras su jaučiais iš jos akių nyksta. Staiga pamato jinai dangų apniukusį ir priešais baisų, gilų, kaip bedugnį, griovį. Iš apačios girdi skaudų dejavimą ir balsą, pagelbos šaukiantį. Tai Petro balsas, jo dejavimas. Juozapota išsigandusi skubinas int jį, norėtų nusileisti griovin, gelbėti vyrą. Pažiūri int kūdikį. Negyvas! Akytės užsimerkusios, lūpytės pamėlynavusios, veidelis kaip drobė. Klaikumo perimta, surinka nesavu balsu... Jos kojos paslysta, ir kartu su kūdikiu krinta bedugnėn... Kad jūsų samprotavimas būtų nuoseklus, laikykitės maždaug tokios tvarkos: a) veikėjos sapno turinys kuriamas kontrasto, vaizdų opozicijos principu (gyvybės ir mirties opozicija); b) kokie yra gyvybės, ir kokie – mirties vaizdiniai? c) kaip su šiomis fundamentaliomis reikšmėmis susijusi Juozapota? Kokia jos būsena, socialinė ir archetipinė reikšmė? d) kokios įtaigos toks sapno turinys turėtų, jeigu jį būtų sapnavęs Petras Banys? e) kaip šis sapnas siejasi su visu kūriniu, kokia jo prognostinė (pranašinga) funkcija? Savo analizę ir interpretaciją užbaikite mintimis apie prigimtines žmogaus teises ir atsakymu į klausimą – kas yra žmogiškoji laimė?

7 Perskaitykite Jono Biliūno apsakymą „Ubagas“ ir aptarkite personažų sistemą: koks santykis tarp abiejų veikėjų – pasakotojo ir į jo kiemą užklydusio elgetos? Turėkite omenyje amžiaus skirtumą ir atitinkamas archetipines reikšmes (socialinius vaidmenis, laikysenas ir pan.). Kuo artimos ir kuo skiriasi šios santykių paralelės: a) elgeta ir pasakotojas, b) elgeta ir jo sūnus? Kokį veiksmą atlieka elgetos sūnus ir pasakotojas – kaip šie veiksmai susiję? Palyginkite elgetos Sabaliūno būseną kūrinio pradžioje (nurodykite jo charakterizavimo, apibūdinimo detales) ir kūrinio pabaigoje: kaip šio veikėjo būsena pasikeitė ir kodėl? Kokią reikšmę jis atgauna? Įvykdę šias užduotis ir sukūrę sklandų pasakojimą išsiaiškinsite tradicinės (kaimo) bendruomenės moralinės sistemos ypatybes ir galėsite jas aptarti universalių žmogiškųjų vertybių požiūriu: kas yra žmogiška ir visuotina (archetipiška) ir kas gali būti iškreipta dėl savanaudiškos individo prigimties.

8 Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ sūnus išvaro tėvą iš namų. Tai ne tik dorovinis, bet ir metafizinis nusikaltimas, nes šis veiksmas reiškia: a) moralinį faktą – sūnaus nedėkingumą jį auginusiam tėvui, b) loginį prieštaringumą – pasekmė paneigia savo buvimo priežastį. Išreiškus pastarąjį santykį religinėmis sąvokomis, faktas, kad sūnus paneigia tėvą būtų lygus faktui, kad žmogus paneigia jį sukūrusį Dievą. Tokia kūrinio pradžios situacija sukuria pasaulio nedermės, moralinio nuopuolio katastrofiškas jausenas, dėl kurių abu veikėjai yra sutrikę ir sukrėsti (lygiai nuskriaustasis Sabaliūnas, lygiai ir tos skriaudos ar pasaulio neteisybės liudininkas – pasakotojas). Juos apėmusį nerimą dėl suirusios pasaulio moralinės tvarkos būtina įveikti, ištaisyti blogį, ir ši užduotis tenka pasakotojui. Turėdami omenyje tokią kūrinio pradžios intrigą ir konfliktinę situaciją, aptarkite pasakotojo veiksmų simbolines reikšmes: a) ką šiame kontekste reiškia duonos motyvas (tekste šia duona dalijamasi!), kokias apeigas jis primena ir ką tas pasidalijimas duona reiškia, koks pasakotojo veiksmo efektas? c) kokiu tikslu Sabaliūnas primena pasakotojui seną pasaką ir kokia tos pasakos etika? Kokios vertybės priešinamos archainių bendruomenių, kovojusių už būvį, papročiams ir kaip tai susiję su autoriaus pasaulėžiūra? d) ką reiškia kūrinyje minima bendra vaikų kaltė? Kodėl pasakotojas turi jausti kaltę už kito žmogaus (Sabaliūno sūnaus) padarytą blogį? Atlikę šią užduotį suvoksite giliuosius literatūrinės vaizduotės, mitologijos ir religijos ryšius, galėsite motyvuotai svarstyti klausimus – kam žmogui reikalinga literatūra, mitologija, religija.

9 Perskaitykite šią Jono Biliūno apsakymo „Ubagas“ ištrauką: Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj. Žemės jo buvo ne kiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuoliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopys ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliesdavo. Kalbėdavo jisai apie bites kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuoliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikiusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti... Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. E dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu. – Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškentėjau nepaklausęs. – Tebėra ir namai, ir žemė... – Tai kodėl gi tamsta kalėdoji? – Sūnus išvarė... – tik ištarė senelis, ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių. Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnu dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrusiu, medų iš korių čiulpdamu... Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau... 1. Aptarkite šios ištraukos dominuojančius motyvus: medų, bites, namus. Kokios yra simbolinės bičių reikšmės tautosakoje, kaip jomis teigiamos socialumo idėjos? 2. Kaip konkrečiai įvardijamas Sabaliūno santykis su vaikais ir bitėms, ir kaip tai jį charakterizuoja moraliniu požiūriu? 3. Kuo bičių motyvas universalus? 4. Kodėl šie du vaikai pradžioje yra draugai, lyg jungiami medaus motyvo, o paskui nebesusieina? Teksto aiškinimas gali būti hipotetinis, spėjamas, nes pats tekstas aiškaus atsakymo nesuteikia (tiesiog pamąstykite apie individualaus charakterio raidos galimybes). 5. Išsiaiškinę nurodytų vaizdinių semantiką (perkeltines, simbolines prasmes), pamėginkite patvirtinti arba paneigti teiginį, kad: elgeta Sabaliūnas yra pats kaltas dėl savo nelaimės, nes reikėjo laiku pasirūpinti savo paties senatve, o ne švaistyti savo gerą kitiems. Apmąstymus galite užbaigti minties eksperimentu, kokia būtų visuomenė ir žmonių gyvenimas, jeigu Sabaliūno sūnaus veiksmą (seno tėvo išvarymą iš namų) paverstume visuotiniu dėsniu? (Anot filosofo Imanuelio Kanto, savo veiksmo moralinę reikšmę, tinkamumą galime patikrinti taip: jeigu jį pavertus visuotiniu dėsniu moralinė tvarka ir žmonių pasaulis sugriūva, reiškia, tai nėra moralinis veiksmas; jeigu būtų visuotinai priimta pasenusius tėvus išvaryti iš namų, žmonės vaikus laikytų nelaime ir nepageidautų jų turėti, todėl žmogiškoji gyvybės forma nunyktų).

10 Jono Biliūno apsakyme „Vagis“ pasakotojas itin daug dėmesio skiria savo gyvenimui iki lemtingo įvykio: koks jis buvo ypatingas, kaip jam viskas sekėsi ir pan. Kokios vertybės išryškinamos kūrinio pradžioje, kaip žmogus suvokia savo gyvenimo gerovę ir kodėl jis negali ramiai gyventi toliau, kai jam pavyko apsaugoti savo namų turtą? Pamėginkite apibrėžti kūrinyje išryškintas motyvacines jėgas: kas pagrindinį veikėją tiesiogiai ar netiesiogiai išteisina (vagies nužudymas traktuojamas kaip būtinoji savigyna, atlikta afekto – ypatingo susijaudinimo – būsenoje), ir kas jį baudžia? Kūrinyje vertybės konstruojamos priešpriešų principu: išorinės ir vidinės, žemiškosios ir amžinosios. Pamėginkite šitas priešpriešas konkretizuoti remdamiesi tekstu. Ką reiškia pagrindinio veikėjo nežinojimas, išsakytas kūrinio pabaigoje? Negi Bažnyčios autoritetas yra nepakankamas, kad nuramintų pagrindinio veikėjo baimes? Kodėl žmogaus nerimas dėl jo įvykdyto veiksmo išsakomas graužiančio kirmino metafora ir ką ši metafora reiškia? Koks jos vaidmuo mūsų gyvenime?

11 Perskaitykite šią Jono Biliūno apsakymo „Vagis“ ištrauką ir atsakykite į klausimus: Tat buvo po pačių mano piršlybų. Sugrįžau aš nuo jų namo linksmas, pakakintas: nebūtos mintys tada po mano galvą lakstė... Buvo jau vėlus žiemos vakaras. Namie radau visus sugulusius. Išsikinkiau savo kumelį, įvedžiau gurban, uždėjau šieno, užpyliau vandenio, užbarsčiau miltų su avižomis ir nuėjau seklyčion gultų. Bet negaliu užmigti. Nežinau kodėl, pradėjo mane imti nerimastis. Traukte traukė nueiti kumelio pažiūrėtų. Žinojau gerai, kad gurbų duris užrakinau, kumelį geležiniais pančiais supančiojau, bet ne – stumia kažin kas iš lovos, ir gana. Ant galo nebeiškentėjau, iššokęs užsimoviau batais, užsimečiau kailiniais ir išėjau. Naktis buvo šviesi – mėnesiena, ir tokia tyla aplinkui, tarsi visa išmirė: girdėjau tik, kaip traškėjo nuo šalčio tvoros ir tik tik šlamėjo krisdamas nuo apšerkšnojusių medžių sniegas. Tik vienos žvaigždės linksmai mirgėjo viršuje. Bijodamas kvėpuoti ir iš palengvo, kad negirgždėtų po kojų sniegas, priėjau prie gurbų ir kuone surikau: durys buvo atidarytos... Prisiglaudžiau prie sienos ir klausaus. Girdžiu, kumelys prunkščia, o nuo jo kojų muša geležinius pančius. – Vagis, – dilgtelėjo galvoje mintis... Visas drebėjau – ir iš išgąsčio, ir iš džiaugsmo kartu, kad dar paspėjau laiku išeiti, nes mylėjau tą kumelį neapsakomai. Širmais obuoliais muštas, riestu kaklu ir ilgais karčiais, nors nedidelis, bet greitas kaip stirna... visoj apylenkėj buvo žinomas. Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau: nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų. – E, tat šitai kodėl tu per slenkstį vedamas jau kelintą dieną rąžais, – atsiminiau. – Pats, nabagas, nelaimę jautei. 1. Kokios kaimo žmogaus (agrarinės / žemdirbio kultūros) ypatybės išryškėja šioje ištraukoje? 2. Lemtingas veiksmas vyksta po pagrindinio veikėjo piršlybų. Apie ką tokiu metu galvotų modernus mūsų laikų žmogus ir kas sukasi šio kūrinio veikėjo galvoje? 3. Žemdirbys, artojas ir arklys – kas šias sąvokas jungia, kokios jų archetipinės (simbolinės, tradicinės, nekintančios) reikšmės? Ištraukos analizę užbaikite tokiais samprotavimais: J. Biliūno kūrinyje vaizduojamas dviejų vertybinių sistemų konfliktas ir žmogaus pasikeitimas. Apibūdinkite, kokios tos vertybinės sistemos.

12 Jono Biliūno apsakyme „Vagis“ esama kriminalinio veiksmo elementų, pasakojimu kuriama įtampa, jis intriguoja, bet svarbiausia intriga visgi yra moralinė ir metafizinė: kokia yra žmogaus veiksmo vertė absoliučios tiesos (Dievo) požiūriu? Aptarkite kintančias reikšmes kūrinyje: kaip personažų sistemoje antagonisto, neigiamo personažo socialinės reikšmės (vagis) išnyksta ir pagrindinio veikėjo sąmonėje išryškėja universali šio personažo reikšmė – žmogus? Kokia jėga skatina tokį vertinimo pasikeitimą ir kur ji slypi?