Perskaitę Jono Biliūno kūrinius, parašykite esė tema: „Laimės idėja Jono Biliūno kūryboje“. Vadovaukitės pateiktomis esminėmis gairėmis.
Esminės gairės:
a) kodėl J. Biliūno pasakotojui (ir mums?) laimės tema tokia svarbi?
b) ar laimė yra individuali žmogaus būsena, ar ji susijusi su žmogiškųjų santykių kokybe? Kitaip pasakius, ar laimės potyris kyla iš mūsų kūniškumo, ar iš ryšių su žmonėmis?
c) ar laimė gali būti patirta čia ir dabar kaip galutinis tikslas, ar visgi tai tik žmogui būdingas siekinys, kreipiantis jį į ateitį?
d) koks turi būti pasaulis (visuomenė), kad žmogus galėtų siekti savo laimės?
e) kaip ši laimės idėja susijusi su J. Biliūno žmonijos istorijos samprata?
Savo teiginius galite sutvirtinti literatūrologo Regimanto Tamošaičio mintimis:
Laimės ilgesys – labai paradoksalus jausmas, surištas su kūniškumu,. Kyla iš kūno – atskirumo, atskirtumo, ir pasireiškia kaip pastanga įveikti tą kūnišką uždarumą, pastanga įveikti egoizmą ir būti su kitu, būti kitam.
Esminė J. Biliūno kūrybos idėja: laimė yra žmonių darnus buvimas, kai laimingas esu ne pats sau, bet su visais, kai noriu, kad visiems būtų gerai. Ir tai reikalauja aukos – laimė yra socialinė būsena. Laimės siekis reikalauja aukos, savęs atsižadėjimo ir buvimo dėl kito – kaip ir religijoje.
Asmens aukojimais dėl žmonijos kaip visuomenės tobulėjimo kelias – tai J. Biliūno moralinėje prozoje įprasminta sukilimų tema. Žmonijos istorija yra jos dramatiškas kelias į laimę („Liūdna pasaka“), kai už aukščiausias idėjas yra atiduodamas brangiausias turtas – gyvybė. Nesunku suvokti, kad tokio mokymo provaizdis yra esminis Vakarų civilizacijos moralinio repertuaro simbolis – Nukryžiuotojo vaizdinys. Kristus vakarietiškame pasakojime pasirodo iš kitos, dangiškosios erdvės – kaip toji J. Biliūno „Laimės žiburio“ šviesa, o jo aukojosi motyvas laibai aiškus: atpirkimo aukoje gyvybė atiduodama iš meilės žmonėms...
Remdamiesi Jono Biliūno apysaka „Liūdna pasaka“ paruoškite samprotavimą tema: „Ilgas ir dramatiškas žmonijos kelias į laimę“. Atrama jūsų svarstymams gali būti literatūrologo Regimanto Tamošaičio straipsnio ištrauka iš leidinio „Enciklopedija šeimai“ (2005):
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Ištrauka iš leidinio „Enciklopedija šeimai“ (2005):
Esminė rašytojo tema – tikslingas istorijos judėjimas; žmonija yra atitraukta nuo gamtos ir juda iš primityvios, barbariškos būklės į šviesią ateitį, kurioje pasibaigs konfliktinis istorinis laikas ir įsivyraus mitologinė darnos būsena, nes visi bus laimingi. Žmonijos laimės sąlygos – didieji švietimo epochos idealai: laisvė, lygybė, brolybė. Tačiau tobulos ateities visuomenės kūrėjas yra ne antgamtinė būtybė (Biliūno kūryboje nėra antgamtinio matmens ir gamtos mistikos, rašytojas sakralizuoja pačią istoriją), o dorovinė visos žmonijos valia. Kaip paminklas pažangos jėgoms ir aukoms už žmonijos laimę sukuriama apysaka „Liūdna pasaka“, kurios pavadinimas reiškia ne ką kita, kaip dramatišką žmonijos kančių istoriją.
Kelias į laimę reikalauja aukų ir sąmoningo, laisvo aukojimosi – tai aukščiausias krikščioniškosios civilizacijos idealas. Svarbiausias visuomenės dvasinio tobulėjimo veiksnys – žmogiškųjų ryšių visuomenėje atkūrimas, vykdomas sužadinant žmoguje sąžinės balsą. Sąžinė yra esminis žmogaus vertės kriterijus ir jo vidinis teisėjas, išlaisvinantis asmenį nuo išorinės moralinės prievartos. Todėl Biliūnas pirmenybę teikia ne švietėjiškoms mokslo ir proto idėjoms, bet krikščioniškosioms širdies ir jausmo vertybėms. Tokia orientacija paskatina rašytoją pasitraukti nuo politinių idėjų ir gilintis į žmogaus sielos gyvenimą – taip lietuvių literatūroje atsiranda psichologinė etinės problematikos novelė.
J. Biliūno kūrybos svarbiausia tema yra skriauda žmogui. Būdinga jo veikėjų kategorija yra šio pasaulio „mažutėliai“, patiriantys gyvenimo neteisybę. Psichologinis jų vaizdavimo metodas leidžia skaitytojui susitapatinti su veikėjais ir jų skausmą patirti „iš vidaus“, pajusti kaip savo būseną. Tokiu metodu autorius siekia sužadinti žmoguje sąžinės jausmą, o sąžinė yra vidinis žmogaus teisėjas, reguliuojantis jo santykius su kitais žmonėmis. Taip J. Biliūno kūryba atlieka visuomenės dvasinio moralinio tobulinimo užduotį, atitinkamai formuoja mūsų sąmonę ir charakterį.
Paruoškite citatomis pagrįstą samprotavimą šia tema remdamiesi J. Biliūno kūriniais chrestomatijoje ar www.šaltiniai.info. Jūsų pranešimo ar teksto tema gali būti: „Moralinis Jono Biliūno kūrybos vaidmuo mūsų gyvenime“.
Grožinė literatūra išreiškia istoriškai susiformavusias žmogaus vertybes. Gali būti skiriamos dvi vertybių klasės: natūralistinės ir humanistinės. Natūralistinės vertybės kyla iš gamtiškumo ir materialiojo pasaulio, jos susijusios su individo gyvybinėmis funkcijomis, kūno būsena, socialine reikšme, materialine gerove ir pan. Natūralistinių vertybių sistemoje žmogus suvokiamas kaip gamtos ir pasaulio dalis, kuri turi prisitaikyti prie gyvenimo tvarkos ir paklusti visumos (visuomenės, kolektyvo, valdžios) reikalavimams. Humanistinių vertybių centre stovi pats žmogus kaip esminė vertybė ir sąmoninga būtybė, pasižyminti dvasios autonomijos (laisvės), kūrybingumo, mąstymo ir kitomis reikšmėmis, o pasaulis ir žmogų supanti visuomenė yra jo savižinos ir saviraiškos erdvė. Humanistinė žmogaus reikšmė kyla iš krikščioniškosios kultūros, kurios požiūriu žmogaus esmė yra antgamtinės kilmės siela, iškelianti žmogų virš gamtinės i socialinės aplinkos bei nurodanti aukštesnį jo gyvenimo tikslą. Humanizmo pasaulėžiūra tarsi išlaisvina žmogų iš žemiškojo pasaulio, tačiau šis individualus žmogus lieka trapus ir pažeidžiamas, tad rūpestis atskiro asmens būtimi yra svarbiausia humanizmo etinė nuostata. Remdamiesi išdėstytais teiginiais ir perskaitę J. Biliūno apsakymą „Vagis“ parašykite esė: „Sąžinė – vidinis žmogaus teisėjas, išlaisvinantis jį nuo išorinio pasaulio priežiūros“.
Jono Biliūno alegoriniame apsakyme „Laimės žiburys“ yra tokios baigiamosios frazės: „Pražuvusiųjų drąsuolių vardus įrašė istorijos knygon aukso raidėmis, o jų gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilios mokės kaip poterių ir katekizmo... Ir visi buvo laimingi...“
Taip rašytojas išreiškia mintį, kad žmonija turi būti dėkinga istorijos herojams, žuvusiems už demokratinės visuomenės kūrimą, ir kad jų atminimas turi būti įamžintas „aukso raidėmis“, įrašytas į žmonijos sąmonę. Taip šie herojai tarsi įgyja nemirtingumą kalbos lygmenyje, palaikomą žmonijos atminties.
Pasiremdami apysaka „Liūdna pasaka“ įrodykite teiginį, kad ir šis realius istorinius įvykius vaizduojantis kūrinys išreiškia tą pačią „Laimės žiburio“ idėją ir kad J. Biliūno apysaką kaip tik taip ir galime vertinti: kaip žodinį paminklą istorijos aukoms, kovojusioms už žmogaus prigimtines teises ir atidavusioms gyvybę už geresnį gyvenimą. Parašykite esė šia tema: „Jono Biliūno kūryba – paminklas žmogiškesnio gyvenimo kūrėjams“.
Apmąstydami Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka“ ir 1863 m. sukilimą aptarkite šio rašytojo kūrybos demokratiškumą ir visuomeninę reikšmę. Juk istorinės žinios apie sukilimą mums yra tik protu suvokiamas faktas, o per rašytojo kūrinį istorija atgyja kaip žmogiškoji realybė ir veikia mūsų jausmus. Galbūt ir skatina kažkokius įsipareigojimus visuomenei bei stiprina moralinį santykį su praeitimi? Pamėginkime įsivaizduoti, kuo šio sukilimo metu buvo mūsų protėviai: išnaudotojai ponai, ar engiami beteisiai baudžiauninkai? Ir kodėl mums šiandien baudžiavinė (ar net vergovinė) santvarka būtų nepriimtina?
Galima parengti poleminį pranešimą: „Kokia būtų mūsų moralinė sąmonė, jeigu lietuvių literatūroje nebūtų Jono Biliūno vardo?“
Viename iš mokyklinių rašinių, skirtų Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ analizei, buvo toks mokinio samprotavimas: „Nereikia taip stipriai įsimylėti, kad paskui išeitum iš proto“.
Šį samprotavimą, nepaisant jo kurioziškumo, galime vertinti kaip visiškai blaivų, racionalų, išreiškiantį žmogaus psichikai būdingą savisaugos poreikį. Tačiau kaip įsivaizduotume vyro ir moters santykius šeimoje, pagrįstus tokiu blaiviu apskaičiavimu? Kiek tokia sąjunga (šeima) būtų pilnatviška, darni, saugi? Apskritai – ar stipri meilė yra išprotėjimas?
Ar Juozapotos išprotėjimas tikrai kyla iš jos pernelyg stipraus (gal liguisto) meilės jausmo, ar dėl išoriškų aplinkybių, kurios ir sunaikina žmogiškojo gyvenimo pilnatvę? Ar kaltas pats žmogus, ar pasaulis? Jeigu pasaulis, tai kodėl?
Ar galėtume teigti, kad Juozapotos jausmas jos vyrui yra priklausomybės forma? Kokie iš tikrųjų yra šių žmonių santykiai, kas juos jungia?
Remdamiesi šia rašytojo apysaka pamėginkite parašyti samprotaujamąjį rašinį tema: „Darios šeimos vaizdinys Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.
Surenkite diskusiją: „Nusikaltimas ir bausmė Jono Biliūno apsakyme „Vagis“.
Išskirkite kaltinamuosius balsus – pagrindinį veikėją kaltina / išteisina:
išoriškieji teisėjai
a) kaimo bendruomenė (socialinis kolektyvinis teisingumo lygmuo);
b) baudžiamosios struktūros, žandarai (valdžios teisingumo lygmuo);
c) religinė institucija, bažnyčia (sakralinis teisingumo lygmuo);
vidiniai teisėjai
d) paties veikėjo sąžinė (moralinis savimonės lygmuo);
c) dieviškasis, antgamtinis teisėjas (galutinės tiesos instancija, kurios sprendimą asmuo gali tik numanyti, gal ir pajusti kaip savo paties sąžinės balsą).
Diskusiją užbaigti galima mintimi, kad nusikaltimas ir bausmė – amžina žmonijos tema, o J. Biliūno kūrinys niekuomet nepraras savo aktualumo, nes atsakyti į jame iškeltą klausimą žmogui galbūt nepakanka kompetencijos, žinojimo galios.
Perskaitykite Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka“ ir aptarkite pagrindinės veikėjos Juozapotos portretines charakteristikas:
a) kaip veikėjos išorės vaizdavimu išreiškiama žmogaus vidinę tragedija;
b) kokia Juozapota buvo iki lemtingo įvykio kaip moteris ir žmona (raskite aprašymus) ir kuo ypatinga jos figūra kūrinio dabarties laike?
c) gilindamasis į žmogaus vidinį pasaulį J. Biliūnas kaip niekas kitas ypatingą dėmesį skiria veikėjo akims; aptarkite, kodėl šis motyvas yra toks svarbus, simboliškas, raskite kūrinyje Juozapotos akių (žvilgsnio) aprašymus ir juos pakomentuokite;
d) ar pavadintume Juozapotos likimą tragedija, jeigu ji liko gyva? Jeigu tragedija, tai kodėl?
Remdamiesi istorinės tematikos Jono Biliūno kūriniais (apysaka „Liūdna pasaka“, taip pat prisiminkite apsakymą „laimės žiburys“) parašykite laisvos formos esė: „Koks turėtų būti pasaulis, kuriame norėčiau gyventi“.
Prisiminkite, kad J. Biliūno kūrybos kontekstas yra žmonijos istorija, santvarkų kaita, jo idėja – tikėjimas žmonijos pažanga (utopinis laimingos visuomenės vaizdinys „laimės žiburyje“). Apie kokią visuomenę svajoja rašytojas, kokia yra žmogiškosios laimės esmė ir jos įgyvendinimo sąlygos?
Apmąstydami Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka“ ir 1863 m. sukilimą aptarkite šio rašytojo kūrybos demokratiškumą ir visuomeninę reikšmę. Juk istorinės žinios apie sukilimą mums yra tik protu suvokiamas faktas, o per rašytojo kūrinį istorija atgyja kaip žmogiškoji realybė ir veikia mūsų jausmus. Galbūt ir skatina kažkokius įsipareigojimus visuomenei bei stiprina moralinį santykį su praeitimi? Pamėginkime įsivaizduoti, kuo šio sukilimo metu buvo mūsų protėviai: išnaudotojai ponai, ar engiami beteisiai baudžiauninkai? Ir kodėl mums šiandien baudžiavinė (ar net vergovinė) santvarka būtų nepriimtina? Galima parengti poleminį pranešimą: „Kokia būtų mūsų moralinė sąmonė, jeigu lietuvių literatūroje nebūtų Jono Biliūno vardo?“