Perskaitykite ištrauką iš 1853 m. A. Baranausko dienoraščio, kurioje jis savikritiškai vertina savo kūrybinius polinkius ir galimybes. (Nepamirškite, kad tuo metu A. Baranauskas daugiausia bandė eiliuoti negimtąja, lenkų kalba.) Pasvarstykite, kaip aštuoniolikmetis jaunuolis suvokė, ką reiškia būti poetu.
...Bet pasilikau tokiame bučiuje [bučius – iš vytelių pintas krepšys žuvims gaudyti; perkeltine prasme – spąstai, aklavietė] ir tokiomis grandinėmis apkaltas, kad jokiu būdu neįstengiau ištrūkti,- tai yra valstybės lėšomis išlaikomoje mokykloje (...). Ir pasilikau poetu nemokša; poetu, nes giliausia esmė ir kažkoks nesuprantamas jausmas nepaliaujamai liepsnoja kaip koks gaisras, tasai pasaulis rodosi laimės šventovė, o iš tikrųjų, atmetus bet kokią Visagalio Dievo įtaką ir slėpiningus Sutvėrėjo planus bei kūrinius, tiktai dulkių sauja. Nemokša, nes jokiu būdu, jokiu posakiu ir rpiemone nesugebu išaiškinti savo jausmo, nesurandu tokių žodžių, palyginimų, kuriuose būtų tiek jėgos sielos būsenai išreikšti.
1857 m., studijuodamas Varnių kunigų seminarijoje, A. Baranauskas parašė straipsnį lenkų kalba „Apie žemaičių ir lietuvių kalbą“, kuriame išdėstė savo lingvistines pažiūras ir lietuvių kalbos norminimo programą. Kitais metais Anykščiuose pradėjo rašyti poemą „Anykščių šilelis“. Perskaitykite žemiau pateiktą ištrauką iš minėto straipsnio ir poemos įžangą. Paaiškinkite abiejuose tekstuose pasikartojantį griuvėsių motyvą. Kodėl jis taikomas ir lietuvių kalbai, ir Lietuvos kraštovaizdžiui apibūdinti? Kokį A. Baranausko požiūrį į lietuvių tautos istoriją, kultūrą šie tekstai atskleidžia? Kokios tuometinės epochos idėjos juose randa atgarsį?
APIE ŽEMAIČIŲ IR LIETUVIŲ KALBĄ
(Ištrauka)
Siekiant išugdyti ir ištobulinti kalbą, reikia pirma ištirti jos dvasią, visas jos ypatybes, kaip jos keitėsi, žodžiu, reikia peržvelgti visą istoriją. Kalbos istorija taip glaudžiai siejasi su tautos istorija, kad be jos negali būti suprasta. Todėl norint geriau suprasti lietuvių kalbą, reikia ištirti lietuvių tautos dvasią ir istoriją. [...]
[Į]sitikinsime, kad lietuvių kalba turėjo kadaise tobulesnes formas, didesnį žodžių išteklių, bet ilgainiui sunyko ir dabartinėje būklėje gali būti palyginta su puikių ir prabangių rūmų griuvėsiais, kur sudaužyti meniški skulptūros ir architektūros kūriniai žūsta netvarkingai išmėtyti.
ANYKŠČIŲ ŠILELIS
(Ištrauka)
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
Perskaitykite A. Baranausko eilėraštį „Dainu dainelę“ ir aptarkite jame perteiktą pasakojimą apie Lietuvos istorinį likimą. Atkreipkite dėmesį, kad eilėraštyje išsakomas ne mokslinis žinojimas, o sakytinė istorija, gyvoji istorinė atmintis, perduodama pasakojimu iš kartos į kartą („giedu senųjų žodelius“). Taigi tokio pasakojimo tikslas – ne suteikti objektyvių žinių apie praeities įvykius, o aiškintis kolektyvinę patirtį, tos patirties prasmę, jos atveriamą ateitį. Taip pat – pamokyti, duoti patarimą. Pasvarstykite, ką ir kodėl pasakoja eilėraščio subjektas, kokie ateities lūkesčiai ir vertybės lemia jo požiūrį į praeitį?
Perskaitykite poemos „Kelionė Petaburkan“ 5 giesmę. Ši giesmė tapo populiaria XIX a. patriotine daina. Aptarkite, kodėl J. Tumas-Vaižgantas pavadino šią giesmę „lietuviškąja marseliete“ – revoliucine daina. Parašykite rašinį „XIX a. lietuviškoji marselietė“. Vadovaukitės šiomis interpretacijos gairėmis:
- Kokia revoliucinė nuostata išsakoma tekste (t. y. nepasitenkinimas esama padėtimi, skelbiamas pasipriešinimas)?
- Kokiomis metaforomis ir perkeltiniais pasakymais išreikšta politinė, kultūrinė ir konfesinė priespauda, kurią patiria lietuvių tautinė bendrija? Kaip jos padeda išreikšti revoliucinį patosą (pakilius jausmus, kalbėjimo aistringumą)?
- Kaip A. Baranauskas suvokia lietuvių tautą?
- Kokiu būdu, anot A. Baranausko, galima pasipriešinti prievartai, kas lemia tautinės bendrijos atsparumą jai?
- Kokių paralelių čia išsakytai patirčiai galėtumėte rasti XX a. Lietuvos istorijoje?
Perskaitykite S. Stanevičiaus odę „Šlovė žemaičių“ (1829) ir A. Baranausko poemos „Kelionė Petaburkan“ 5 giesmę. Stanevičiaus odė buvo sukurta 1823 m., kaip Vilniaus universiteto studentų žemaičių himnas; jos pasaulėvaizdis ir raiška artimesni šviečiamojo klasicizmo estetikai. Palyginkite, kaip klasicistiniame ir romantiniame kūrinyje pasinaudojama Lietuvos istorijos motyvais, kaip suvokiamas istorinės atminties vaidmuo žmogaus ir tautos gyvenime? Kuriame tekste ryškesni antikiniai, kuriame – religiniai motyvai? Kaip kiekvienas tekstas aiškina žmogaus ir tautos buvimo laike prasmę? Kuris jų optimistiškesnis? Kodėl?
Simonas Stanevičius
ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ (Aukšta daina)
Mačiau Vilnių, šauną miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė visus sujudino
Gerą tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas [laikas] yra sutaisyti.
Daugel metų sviets [pasaulis, žmonės] rokavo
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo, kuomi buvo.
Tarp žemaičių vis atgijo,
Garbė tėvų ir liežuvis [kalba],
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, Dieve,
Kuri linksmin mumis nūnai.
Sveiks būk, senas Gediminas!
Sveiks, Algirde galingiausis!
Sveiks, Keistutai minėtinas
Iš žemaičių ko stipriausis!
Buvot lig šiol užmiršime
Dėl daugumo neprietelių [nedraugų],
Štai žemaičių surinkime [susirinkime]
Šlovė jūsų prisikėlė.
Prasidžiugo Lėtų [baltų] šalys
Ir geruma sūnų savo,
Nesang greitai iš nevalios [nelaisvės]
Pražuvimo išvadavo.
Šviesi saulė užtekėjo,
Lėtų nušvito pašaliai,
Rankas ant akių uždėję,
Išsiskaidė neprieteliai.
Šimtabalsis garsas lėkė,
Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
Po pasaulį skrajodamas:
„Veizdėk , sviete, nusiminęs!
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.“
(m. 1823 d. 3 rugpjūčio)
[Užduotis humanitarinio profilio gimnazijų moksleiviams]
Perskaitykite pasakojimus apie A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ genezę. Vienas jų – A. Baranausko versija, kurią jis nurodė vokiečių filologui Hugo Weberiui, siųsdamas komentarus šio mokslininko rengiamai poemos publikacijai Veimare (1882). Antroji versija – paties A. Baranausko nepaliudyta – nei paneigta, nei patvirtinta; ją 1907 m. perpasakojo A. Barnauską pažinojęs jaunesnės kartos kunigas, matematikas ir poetas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas (1860–1938). Trečiosios autorius – A. Baranausko bendramokslis Varnių kunigų seminarijoje Vladislovas Dembskis: ją paskelbė spaudoje 1908 m., pasipiktinęs Jakšto pasakojimu, norėdamas jį paneigti kaip tų įvykių tiesioginis liudininkas. Kuo šios poemos genezės versijos skiriasi, kas joms bendra? Kodėl Jakštas ir Dembskis vartoja skirtingas Baranausko, Gabševičiaus pavardės formas? Kokios Jakšto frazės, komentarai išreiškia veikiau jo paties požiūrį į A. Baranausko gyventą laiką, tos epochos vertinimus iš lietuvių tautinio atgimimo ideologinių pozicijų? Kaip manote, kodėl XX a. lietuvių istorinėje atmintyje įsitvirtino ir išpopuliarėjo kaip tik Jakšto papasakota poemos genezės versija, nors ji nėra visiškai patikima, papasakota iš antrų lūpų (pasakojamų įvykių metu jis nebuvo dar gimęs)?
Antanas Baranauskas:
Šitą aprašymą pušelių [„Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja“] išgirdau pirmąkart iš savo tėtelio metuose 1858. Šitie žodžiai teip pasirodė gražūs, kad parūpo juos giesmėn indėti. Iš to rūpesčio prasikalė diegas „Anykščių šilelio“.
Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas:
Buvo tai 1857-58 mokslo metuose Dvasiškąją iškalbą išguldinėjo tuomet Varnių seminarijoj kun. Antanas [Andrius] Gabšys (Gabszewicz). [...]
Klierikai jį mylėjo, nes jis jiems ne tik homiletikos įstatymus aiškino, bet ir su svietiškąja [pasaulietine] lenkų literatūra rūpinosi supažindinti. Ateidamas ant lekcijų [į paskaitas], atsinešdavo tai Mickevičių, tai Krasinskį, tai Slovackį. Klierikams tokie skaitymai baisiai patikdavo. Ant vienos iš tokių lekcijų kun. Gabšys, perskaitęs iš „Pan Tadeusz“ [„Pono Tado“] Lietuvos girių aprašymą, ėmė girti poetiškus to veikalo grožius, paskui nuo poemos nukreipė šneką į lenkų kalbą, pradėjo plačiai aiškinti, kaip ji graži, turtinga, dailiai skambanti ir t. t. Klierikai klausėsi ausis ištempę, tarsi pranašo žodžių. Na, ir kad kun. profesorius būtų tuo ir užbaigęs, lekcijos įspūdis būtų pasilikęs ant visų kuo puikiausis. Bet jis padarė žymią taktišką klaidą: iškėlęs į padanges lenkų kalbą, ėmė bjauriai tyčiotis iš lietuviškosios, kad ji, girdi, gera tik piemenims ir tamsiems ūkininkams, kad joje negalima išreikšti jokių aukštesnių minčių, kad ji poezijai visai netinkanti ir t. t., ir t. t. Žodžiu sakant, išniekino ir išdergė lietuvių kalbą taip, kaip vien tik ištautėjęs lietuvis tegali padaryti. Kaip patiko ta lekcija kitiems klierikams, nėra žinios. Bet A. Baronui ji stačiai lyg peiliu širdin įsmego. [...]
Tatai nenurimo tolei, kolei tą pačią vasarą 1858 m., namo parvažiavęs, neparašė „Anykščių šilelio“ pirmosios dalies, o sekančią vasarą – antrosios. Tokiu būdu „Anykščių šilelis“ pagal A. Barono mintį turėjo būti lyg koks argumentum ad hominem [argumentas, taikomas žmogui – lot.], kuriuo mūsų dainius ne tik saviems moksladraugiams, bet ir visai Lietuvai aiškiausiai išrodė [įrodė], jog mūsų kalba nei kiek ne menkesnė už lenkiškąją, [...] jog joje visokias poezijos grožybes ir prakilniausias mintis gali puikiai išreikšti [...].
Vladislovas Dembskis:
...nėra ant žemės katalikiškos seminarijos, kurioje vyskupas leistų profesoriui viešai skaityti svietišką [pasaulietinę] literatūrą. Taigi ir aš su Baranausku , nuo rugsėjo 1857 iki liepos 1858 m. būdamas Varniuose, negirdėjau, nė nemačiau, kad kun. Gabševičia būtų klierikams ant lekcijų [per paskaitas] skaitęs Mickevičiaus, Krasinskio ar Slovackio poezijas. Bet gerai žinau, kad profesorius morališkos teologijos Gabševičia davinėjo labiausiai uždrausto vaisiaus ištikimiems klierikams ragauti [Rusijoje buvo uždrausta legaliai platinti Mickevičiaus poeziją]. Nuo klieriko A. Baranausko ir aš gavau iš Mickevičiaus išsirašyti, pasislėpęs pastogėje seminarijos tarpe sukrautų materacų [čiužinių], „Redutą Ordono“, „Podróż do Rosyi“, „Pomnik Piotra“ [„Kelias į Rusiją“, „Petro paminklas“ – „Vėlinių“ III dalies fragmentai, pasižymintys politiniais motyvais, Rusijos imperijos kritika] ir t. t. Ar kas gali abejoti, kad skaitymas Mickevičiaus nepadarė ant manęs įspūdžio (...)? O tuomi labiau ant poetiškos dvasios klieriko Baranausko? Tai natūrališka geneza „Anykščių šilelio“.
Remdamiesi poemos „Anykščių šilelis“ I dalimi, paaiškinkite eilutes, kuriose miškas metaforiškai gretinamas su dvasios maistu. Koks, anot Baranausko, yra tasai maistas – ką žmogui duoda miško grožio patyrimas, kokį pasaulio suvokimą atveria, kaip veikia jo savijautą, savo vietos pasaulyje supratimą? Remdamiesi poemos II dalimi apsvarstykite, kokį žmogaus ryšį su gyvenamąja aplinka, žmogaus elgesį joje lemia grožio (estetinė) patirtis? Parašykite rašinį „Ekologinė savimonė A. Baranausko „Anykščių šilelyje“.
Mat lietuvių dūšios,
Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,
Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
[Užduotis humanitarinio profilio gimnazijų moksleiviams]
Aptarkite A. Mickevičiaus „Pono Tado“ invokacijos ir A. Baranausko „Anykščių šilelio“ idėjas, susiedami jams su Frydricho Šilerio mintimis iš filosofinio traktato „Laiškai apie estetinį ugdymą“. Kaip poetinėje kūryboje atsiskleidžia filosofo argumentuojama sąsaja tarp estetinės patirties (grožio patyrimo) ir žmogaus laisvės? Parašykite rašinį „Tik per grožį galima pasiekti laisvę (F. Šileris)“
Pasiklausykite anykštėnų tarme skaitomo „Anykščių šilelio“; jei galite, paskaitykite tekstą tarmiškai. Nusakykite savo įspūdį, kuo skiriasi tarminio ir bendrine kalba skaitomo teksto emocinė įtaiga. Atkreipkite dėmesį į tarminio teksto asonansus [paaiškinimas: asonansas – vienodų balsių kartojimasis poezijos kūrinyje ar jo dalyje, TŽŽ] ir rimus – kaip jie pakinta bendrine kalba skaitomame tekste? Pasvarstykite, kodėl Baranauskas vartojo tarminę kalbą poezijoje, kaip tarminė kalbos forma siejasi su poemos idėjomis?
Pamąstykite, kokius pasakojimus apie Lietuvos praeitį Jūs esate girdėję iš savo artimųjų? Galbūt ryšį su kadaise gyvenusiais žmonėmis išgyvenote per meno kūrinius? Ką ši patirtis Jums reiškė? Parašykite esė apie savo istorinę atmintį tema: „Niekas negyvena vienas (Č. Milošas)“
[žr. romano Isos slėnis epizodą apie senelio papasakotą Tomui giminės istoriją: Č. Milošas, Isos slėnis, V.: Vaga, 1991, p. 87–89 (XXIX skyrius).]
Perskaitykite poemos „Anykščių šilelis“ įžangą ir išrinkite retorinius pakartojimus, amplifikacijas. [Amplifikacija – stilistinė figūra: pabrėžtinai išplėtotas, detalizuotas reiškinio, daikto apibūdinimas, dažniausiai kelių vienarūšių epitetų, metaforų, palyginimų pavartojimas pagrečiui emocionalumui sustiprinti. TŽŽ] Apibūdinkite, kokį peizažo įspūdį, kokį pasaulio vaizdą kuria šios poetinės priemonės, kokią pasakotojo intonaciją ir vertybines nuostatas jos padeda atskleisti. Parinkite kelis šių figūrų pavyzdžius iš I ir II poemos dalies.
Aptarkite A. Mickevičiaus „Pono Tado“ invokacijos ir A. Baranausko „Anykščių šilelio“ įžangos sąsajas – prarasto pasaulio (tėvynės, sunykusio miško) grožio motyvą. Parinkite poetinių citatų, kurios atskleidžia, kaip abu autoriai grožį sieja su gyvybe, gyvybingumu. Viena šio gyvybingumo apraiškų – žmogaus atmintis ir kūrybinė vaizduotė, kurias sužadina grožio patyrimas. Remdamiesi šiais tekstais parašykite rašinį – „Žmogaus kūrybingumo šaltiniai romantinėje literatūroje“.
