Aptarkite, kaip meilės jausmas veikia XX a. pirmosios pusės (I. Šeinaus „Kuprelis“), XX a. vidurio (V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“), ir XX a. pabaigos (J. Kunčinas „Tūla“) personažų charakterius, gyvenimus?
Aptarkite romano „Tūla“ herojaus (pasakotojo) paveikslą: kuo jis yra artimas literatūros klasikos veikėjams, kurie nesitaiksto su valdžios reikalavimais paklusti?
Kas priverčia valkataujantį romano personažą „atsispirti kojom nuo dumblino dugno, nusipurtyti ir bent apsidairyti aplinkui“?
Kiek laiko romano personažas realiai bendrauja su Tūla, kiek laiko jų bendravimas tęsiasi vaizduotėje? Aptarkite, kokią reikšmę meilės istorijai suteikia skaičių simbolika? Prisiminkite pasaulio ir lietuvių literatūros kūrinius, kuriuos sukurti įkvėpė arba kuriuose aukštinama meilė, realiame gyvenime tik trumpą akimirką mačius ar buvus kartu su mylimąja?
Aptarkite, kokį istorijos laikotarpį apima pasakojimas romane „Tūla“, – meilės istorija, giminių istorija, miesto istorija. Kokius vaizdinius rašytojas pasitelkia pasakodamas šias tris istorijas?
Aptarkite architektūros aprašymus, miesto panoramos vaizdą, minimas istorines asmenybes. Kokią reikšmę istorija turi romano personažo dvasiniam gyvenimui?
Suraskite romano vietas, kuriose rašytojas iš dabarties pereina į praeitį. Kaip rašytojas susieja keletą laiko plotmių?
Romano veiksmas vyksta ne tik Vilniuje. Aptarkite, kuo skiriasi Vilniaus ir kitų miestų, vietų aprašymai?
Meilės istorija vaizduojama ir tikrovėje, ir vaizduotėje. Kokius bruožus Tūlos paveikslui suteikia mylinčiojo vaizduotė?
Kaip pasakotojo gyvenimą ir charakterį pakeičia meilė? Apibendrinkite, kuo panašus J. Kunčino vaizduojamas meilės poveikis į literatūros klasikos pavyzdžius (I. Šeinaus „Kuprelis“), XX a. vidurio (V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“), ir kuo meilės poveikio vaizdavimas romane „Tūla“ yra unikalus, individualus, būdingas XX a. pabaigos literatūrai?
Aptarkite, ką romano personažui suteikia Vilniaus architektūra, bažnyčios:
Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą
į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu
šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių – valkatų, vargšų, ligonių, invalidų,dvasios ubagų kvartalą (esame tik silpni padarai, mėgdavo pabrėžti dėdė Hansas,
nėra ko drovėtis savo menkumo, fiziologijos ir iš nepažįstamų protėvių paveldėtų
ydų!) – man užkaista sprandas, ima svaigti galva – ne, ne, jokios prošvaistės! Užtat bažnyčios.
Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau,
pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.
