Ką reiškia eilėraščio pavadinimas, kokia tai nuoroda? Kokias asociacijas, skaitytojo lūkesčius sukuria pavadinimas?
Kokia intonacija pradedamas eilėraštis? Kodėl sakinių pradžioje kartojami žodžiais negi, net jei, ką gi? Kodėl ir į ką kreipiamasi pasakykite - kas tie eilėraštyje minimi jūs? Kas galėtų būti eilėraščio subjektas? Kokia tai kalbėjimo situacija?
Kodėl pirmoje strofoje minimi valstiečių ūkio darbai – lino sėjimas, avių karšimas, audimas, mezgimas? Kas yra “vaižganto kančia” – kokia mitologinė šios užuominos prasmė? Kodėl subjektas sakosi nebegalįs visų šių darbų atlikti?
Antroje strofoje minimi “nenauji” audiniai – angliška senelio vilna, kiniškas šilkas. Kodėl būtent jie, kokius kontekstus jie metaforiškai nurodo? Kodėl subjektas sako tokių audinių negalįs turėti? Kodėl strofa pabaigiama nusivylimu, rezignacija – “iš liepsnos vien tik smalkės”?
Trečiojoje strofoje sakoma, kad nėra galimybių pačiam pasisiūti drabužius – ką tai liudija apie dabartinį gyvenimą? Kokia prasme paminėti talentai, kaip paaiškintumėte šioje eilutėje kuriamą žodžių žaismę?
Paskutinėje trečiosios strofos eilutėje iškyla centrinis eilėraščio vaizdinys – siela dėvėtais drabužiais. Kaip galėtumėte jį paaiškinti? Kodėl siela gauna tik dėvėtus drabužius? Kodėl ją, o ne kūną, reikia dangstyti?
Koks sielos vaizdinys kuriamas ketvirtojoje strofoje? Ką jis primena? Su kokia poezijos tradicija būtų galima jį susieti?
Kaip galima interpretuoti paskutinę eilėraščio eilutę, netikėtą pabaigos mintį? Kas pasirodo esą drabužiai, apie kuriuos kalbama visame eilėraštyje? Kodėl siela lieka nuo jų laisva – ir toliau virpa?
Visą šį eilėraštį galima perskaityti kaip šiuolaikišką alegoriją. Apibendrinkite – kokią situaciją alegoriškai išreiškia dėvėtų drabužių vaizdinys?
Kokią šiuolaikinio poeto būseną, poetinės kūrybos problemą atskleidžia šis eilėraštis? Kuo jis postmodernus, kuo - tradiciškas?
