Įdėmiai perskaitę toliau pateiktas ištraukas, skirtas kaimiškosios ir gamtiškosios Lietuvos vaizdams, priskirkite jas nurodytiems autoriams (M. Katiliškiui, Č. Milošui, B. Radzevičiui), atsižvelgdami į vartojamus būdingus įvaizdžius, kitas kalbinės raiškos priemones, nuotaiką ir pasakojimo būdą.
Dar neseniai žmonės namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo. Dėvėjo storą drobę, kurią moterys klosto ant žolės ir laisto vandeniu, kad išbaltų saulėje. Pasakų ir dainų metą, vėlų rudenį, būdavo, iš kuodelio pirštais peša sruogas, ritmingai stuksi ratelio paminos. Iš tų verpalų šeimininkės audė namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu, vienos spalvos apmatai, kitos – ataudai. Šaukštus, kubilus bei ūkio reikmenis droždavo ir skaptuodavo patys, kaip, beje, ir klumpes. Vasarą dažniausiai nešiojo vyžas, pintas iš liepos karnų. Tiktai po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kurtis pieno bendrovės, javų ir mėsos supirktuvės, tad pradėjo keistis ir kaimo gyventojų poreikiai._x000a_Trobos čia statomos medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais. Kibirai iš šulinių traukiami svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo. Šeimininkių garbės dalykas – darželis prie įėjimo. Jame augina jurginus ir dedešvas, gėles, kurios linguoja aukštai pasienyje, o ne tokias, kurios puoštų tik žemę, pasislėpusios už tvoros.
Gražūs yra šio kaimo vaizdai, bet saulė plykstels dar negreit, ir trapūs, aukšti bus jos tiltai, iškilę viršum kalnų, upių bei skardžių, palei kuriuos siaudžia šiltas vėjas. Dabar niūrus, pasmurgęs ruduo, medžiai jau meta lapus, nuo šakų varva drėgmė, ir gervės jau nuklegėjo padange. Jų tolimas klyksmas nebežadina sodiečių vidurnakčiais. Pabudę aklinoje tamsoje, jie girdi – neramiai tvartuose bilsnoja galvijai, šniokščia lietus, vėjas – ir galbūt apsidžiaugia, kad tokiu metu niekas pas juos neateis, neras durų, o jeigu ir ras – ilgai grabalios velkės, ir jie dar spės pasislėpti. Suklususios akys ir ausys. Visur atsargūs, sėlinantys garsai. Kaip atskirti, kur vėjo šlamštelėjimas, kur lietaus, kur žmogaus žingsnis? Kitas taip ir pratūno kiaurą naktį besiklausydamas. Laukia, budi._x000a_Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime. Daug kas čia nesugaunama kaip saulės mirgėjimas vandenyje ar lapuose, daug kas čia ateis prie mūsų lyg vaikas, prisimerkęs nuo šviesos, ir nesuprasi, kenčia ar džiaugiasi. _x000a_
Jie susivartė ir plaukė iškilia rikiuote, vasnodami galingais sparnais. Bet jie sugėrė rasą anuomet nuo mūsų pievų ir vasarojaus. Jie buvo sotinami palšos slėsnumų miglos. Ir šilkinė dermės juosta traukė iš marių vandenis ir girdė juos kaip arklių pulką. Ir dėl to juos taip lengvai pažinau. Tai jie, nutvilkę saulėlydžiuose ir didžiai sukaitę prieš tekančią saulę. Įsiūbuoti patalkių dainos ir įskambę vieversių ir dalgių žvangėjimu. Paukščių sparnų iškedenti ir perkošti brinkstančių dirvų vėju. Ramūs ir jaukūs, kaip avys pokaičiu sugulę ir susikloję vagomis._x000a_Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukštyn, ir iš jų susidarė debesų arimai, ir mūsų skerdžiaus pypkės dūmelis kopė aukštyn, ten, ten – į debesis. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pasikeltų. _x000a_
