Marcelijaus Martinaičio poezijoje nuolat grįžtama į gimtąsias apylinkes, nuolat kartojasi tie patys vietovardžiai. Pasinaudodami eilėraščiais, pamėginkite nupiešti Martinaičio poezijos žemėlapį. Kas yra pačiame centre, kas pakraščiuose, su kokiais įvykiais, išgyvenimais siejamos skirtingos vietos? Kas minima iš kitų Lietuvos vietovių, iš aplinkinių kraštų?
Eilėraštyje „Kaip Kukutis protą atgavo“ kalbama apie XX amžiaus totalitarinę prievartą , kurios paveiktas žmogus išsižada savo vertybių. Kas įvyksta eilėraščio pradžioje? Ar Kukučio „proto atgavimą“ reikia suvokti rimtai, ar ironiškai? Ką už „žemės, dangaus ir Lietuvos“ atsisakymą gauna Kukutis? Kokias asociacijas kelia posakis „du sieksniu pievos“? Ar eilėraščio pabaigoje vaizduojama Kukučio dvasinė ramybė tikra? „Danguj man davė butą“: tarybinėje santvarkoje vienas iš būdų priversti žmones paklusti buvo valstybinė butų (kaip ir beveik visų kitų dalykų) nuosavybė. Paklausinėkite savo tėvų ar vyresnių pažįstamų, kokiomis sąlygomis anuomet būdavo gaunamas butas.
Šiandieninėje Lietuvoje nuosavybė yra privati. Ar tai reiškia, kad spaudimo išsižadėti savo idealų dabar nebeliko? Jei ne, iš kur jis kyla, kokiomis formomis pasireiškia?
Eilėraščius „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ ir „Prisiminimas“ (Serbenta) sieja kaitos ir tapatybės, savasties motyvas. Kokiais įvaizdžiais simbolizuojama kaita, kokiais – savastis? Kaip nusakytumėt, ką reiškia žodis „tėvynė“ pirmajame eilėraštyje? Ar nesuskaičiuojami darbai, neleidžiantys pamatyti tėvynės ar savųjų, yra tarybinės priespaudos ar apskritai – žmogiškosios būklės alegorija? Ar kasdienybė, darbas dėl pragyvenimo atitolina nuo orių ir gilių išgyvenimų, nuo „sekmadienio“ , ar, priešingai – tai ir yra gyvenimas?
Esė „Lietuviška utopija“ randame dvi, regis, viena kitai prieštaraujančias mintis apie tradicinę, valstietišką lietuvių kultūrą:
„Atkurdami savo gyvenimą pagal senuosius raštus, arimo, šienapjūtės, kalendorinių apeigų dainas, amžiaus pradžios idealizuotus sodžiaus vaizdus, pagal to meto dailininkų paveikslus, jau nebūtume nei kūrybingi, nei turtingi. Žmonių gyvenime, kaip ir gamtoje, niekas atgal negrįžta, o atgal ėmęs veikti genetinis kodas sukelia tik išsigimimus.“
„Mes tebesam ir dar ilgokai būsim su dviem širdim – kaimiečio ir miestiečio, su dviem gyvenimais – knygose ir bulvių laukuose, turėsim dvinarę kultūrą – kaimo ir miesto, tarp jų blaškysimės, jas derinsim, išsižadėsim ir vėl prie to paties grįšime...“
Esė išspausdintas 1993 metais. Ar šiandien mūsų literatūroje, kultūroje dar stiprus noras grįžti į žemdirbišką „lietuvišką utopiją“? Kokios utopijos vyrauja dabartinėje visuomenėje? Ar pritariate poeto minčiai apie dvilypę lietuviškos tapatybės prigimtį?
Eilėraštis „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj..“ tapo populiaria daina. Suraskite visus teksto palyginimus (kaip, lyg, tarsi) ir pasiaiškinkite, kokių sričių objektai lyginami vienas su kitu. Kokia emocinė ir egzistencinė būsena šiais palyginimais nusakoma? Kodėl rasa prilyginama dalgio ašmenims? Ar galima pasakyti, kas „pjauna širdį“ „lig gyvuonies, lig pašaknų“? Kokia nuotaika ir įvykis užkoduoti paskutiniame, dulkių palyginime su sodybų pelenais?
Palyginkite Martinaičio eilėraštį „Mano žemė sulaukė amnestijos“ ir sugrįžimą į gimtinę prie Kėdainių vaizduojantį Nobelio premijos laureato C.Miloszo eilėraštį „Šeteiniuose“ (in: C.Milosz „Rinktiniai eilėraščiai“ Baltos lankos 2011, p.285-288). Kokia laiko perspektyva ir koks tonas vyrauja abiejuose tekstuose? Kokie istoriniai ir asmeninio gyvenimo įvykiai tai nulėmė? Koks Martinaičio eilėraščio adresatas (ar adresatai), ir koks – Miloszo? Kokia vaikystės istorija pasakojama Miloszo eilėraštyje? Kodėl abiejuose pakilios nuotaikos eilėraščiuose prabylama apie nuodėmę? Ar Miloszo plėtojamai poeto pašaukimo ir atsakomybės temai esama atitikmenų šiame Martinaičio eilėraštyje (ar kituose jo eilėraščiuose?) Ar paskutinės Martinaičio teksto eilutės: „ tada, kai Kalnujai ima giedoti/pasaulyje nieko blogo nevyksta“, analogiškos baigiamosioms „Šeteiniuose“ eilutėms: „Tu viena, išmintinga ir teisinga, mokėtum mane/nuraminti, paaiškinus, kad padariau, ką galėjau.// Kad užsiveria Juodojo Sodo varteliai, ramybė, ramybė,/kas baigta, tas baigta“?
Viename interviu Martinaitis sakė: „Nemanau, kad poetas tik „duoda“, o skaitytojas tik „ima“. Jų abiejų susitikimas yra lygiavertis. Skaitytojas suvokia, ką dar prieš skaitymą jautė ar galėjo visa tai jausti, bet nebuvo įsisąmoninęs, nesugebėjo, nebuvo atkreipęs dėmesio. Poezijos skaitymas yra atpažinimas, susitikimas dviejų lygiaverčių asmenybių, dviejų atskirai egzistavusių dydžių. Yra išgyvenamas susitikimo, atpažinimo džiaugsmas. Išoriškai neryški paprasto žmogaus asmenybė gali būti net turtingesnė, bet jai pasireikšti trukdo specialybė, pareigos, kokie nors socialiniai apribojimai, gyvenimo būdas. Poezija tas išoriškai nepasireiškiančias asmenybės puses objektyvizuoja, išryškina, realizuoja per estetinį išgyvenimą. Poezija kalba apie tai, ką gali išgyventi kiekvienas.“
Ar sutinkate su šiais teiginiais? Ar „susitikimo“ išgyvenimas skaitant poeziją yra toks pats kaip kitų meno kūrinių išgyvenimas? Ar skaitymas dabar patiria krizę? Jei taip, ar dėl jos labiau atsakingi poetai, ar skaitytojai?
Vėlyvajame eilėraštyje „K.B. Margaritai apie virtualią tikrovę“ Marcelijus Martinaitis imasi technologinių motyvų. Prisiminkite kitus prozos kūrinius, filmus apie virtualią tikrovę ir aptarkite juos kartu su eilėraščiu. Ar Martinaičio vaizduojama virtualybė atspindi dabartinį kompiuterinės technikos raidos lygį, ar tai ateities prognozė? Ar poetas kritikuoja, ar baisisi technologijų perkeistu pasauliu? Kodėl eilėraštis parašytas kaip pasakojimas Margaritai? Ar virtualybė yra tikroji eilėraščio tema, ar ji – tik metafora? Kieno?
Esė knygoje „Poezija ir žodis“ Martinaitis rašė: „Tikrovės pažinimas nėra tiesioginis aktas – žiūriu ir matau. Tai yra ir vidinių tikrovės formų pažinimas, kuris jau neįmanomas be subtilaus išsilavinimo, be žinių, kultūros ir idėjinio nusistatymo. Kartais dar ir šiandien kalbama, kad kultūra, pasaulėžiūra, išsilavinimas mažai ką duoda jaunam rašytojui, kad jam užtenka tik pasinerti į „tikrą gyvenimą“, kaip jį supranta naivūs skaitytojai. [...] Jaunam literatui iškilusi „gyvenimo įsisavinimo problema“ kartais labai supaprastinama, jam daromas priekaištas, kad neefektinga jo biografija, kad „neprimarginta“ darbo knygelė, kad toks gyvenimas – ne gyvenimas. Literatūroje buvo atsiradę visokių madų, geologų ir „žvaigždžių berniukų“, bėgančių į kažkur neva esantį „tikrąjį gyvenimą“. Buvo dainuojama, kad reikia kažką daryti, kažkur lėkti lyg akis išdegus, surasti tą gyvenimą, nes tai, ką kasdien matom, -- velniai žino kas.“
Ar šios Martinaičio mintys dar aktualios? Ar kultūra ir „tikrasis gyvenimas“ yra priešybės? Ar rašytojas (menininkas, kino režisierius) turi vaizduoti tai, kas stulbina, kas nematyta ir egzotiška? Ar populiarioji kultūra, televizija su savo „žvaigždėmis“ ir „VIP ložėmis“ atspindi daugumos žmonių gyvenimą, problemas, aplinką? Kaip kiekvieno iš mūsų egzistenciją suvokti ir įprasminti padeda literatūra? Parašykite apie tai rašinį.
Įsivaizduokite, kad Martinaičio eilėraščių personažas Kukutis yra jūsų kaimynas. Atskirai arba kartu pabandykite parašyti eilėraštį (arba prozinę miniatiūrą) apie Kukučio patyrimus ir nuotykius šiandienos Lietuvoje.
Pažiūrėkite pokalbį su Marcelijum Martinaičiu ir, remdamiesi rašytojo žodžiais, aptarkite totalitaristinės sovietinės sistemos poveikį rašytojams, literatūrai. Aptarkite, kokias papildomas reikšmes žodinei kalbai suteikia vaizdas?
