Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 7

J. Apučio apsakymas „Užšalusios skulptūrų akys“ yra vienas iš sudėtingesnių, sunkiau suprantamų, todėl tikslinga čia pakomentuoti kai kurias jo ypatybes, rekonstruoti asociatyvaus pasakojimo logiką. Sapno būsenos, sąlygiškas pasakojimas, alogiškos asociacijos – visa tau atskleidžia painų žmogaus sąmonės ir pasąmonės pasaulį. Tai dvasinio moralinio gyvenimo parabolė. Šis kūrinys yra savotiškas atviros psichoanalizės seansas.
Sapnas yra ta būsena, kurioje žmogus sprendžia savo moralines problemas. Tai ir uždara sąmonės erdvė, kurioje kiekvienas lieka su savimi, ir kartu lyg teismo vieta: tokį įspūdį sukuria aprašyta pailga salė su stalais ir kėdėmis. Nors žmonės čia susirinko šventei, iš tikrųjų jie nėra laisvi, jie lyg pagauti, o svarbiausia, kad toji šventė neatlieka svarbiausios funkcijos – nesujungia žmonių į visumą, kiekvienas toje salėje esantis žmogus yra paliktas pats sau, atgręžtas į savo paties problemas.
Svarbu ir tai, kad šioje šventėje (šventumą čia suvoksime kaip asmens susitikimą su savimi, kaip giliosios savasties patirtį) žmonės turi pasikeisti. Tačiau tas jų apsikeitimas keistas: jie ne išsilaisvina nuo blogio naštos, bet priešingai: sąžinės teismas žmogaus kaltę išryškina, leidžia ją aiškiau išgyventi, iškentėti. Nuo kaltės nepabėgsi: pagrindinio veikėjo grėsmingos skulptūros neužmuša, bet liepia grįžti atgal ir toliau kentėti savo sąžinės teismą. Skultūros yra negailestingi teismo nuosprendžio vykdytojai, bausmės angelai. Kūrinio pabaigoje neatsitiktinai atsiranda maldininkystės, kelionės, kalnų ir bažnyčių motyvai – kaip atgailos išraiška.
Taigi kūrinyje pasakotojas sprendžia savo moralinę problemą, kažkokią kaltę, kuri pasiekia jį iš praeities: „Jaunystės laikų sapnas...“, „jaunystės laikų nusikaltimas“. Ši kaltė įvardyta abstrakčiai, tiesiog kaip „vaikystėje nutylėtas blogis“, kaip blogio nutylėjimas dėl valios stokos. Kaip ir daugelis rašytojo kūrinių, šis apsakymas teigia moralinės valios svarbą žmogaus gyvenime, skatina vyriškumą.
Kūrinyje svarbios vyriškumo ir moteriškumo idėjos, kurios išreiškiamos rožių ir dobilų embleminiais motyvais. Mergaitė ir rožės yra gyvenimą motyvuojanti jėga ir grožis. Dobilai – vyriškosios galios ir žemdirbio veiklos simbolis bei atributas. Jungiami meilės jėgos vyras ir moteris krauna gyvenimo turtus į savo pastogę, į daržinę, tačiau pasaulio blogis (nuodingos pelės) jį naikina. Tas iš pasaulio plūstantis blogis yra begalinis, vyras nieko negali padaryti, ir tai tampa jo didžiąja kalte.
Gyvenimo aistra, intensyvaus erotiškumo motyvai pasakojime nuosekliai virsta priešybe: viskat žiaurumo ir mirties vaizdiniais.

Salė buvo pailga, ant sienų pastebėjo du užrašus, kad reikia gerai mokytis ir kad sveikam gyventi malonu. Stalai buvo nustatyti gėlių puokštėmis. Žmonės, mokydamiesi gyventi ir gyvenimo mokydami kitus, pasiskelbė sau šventę – ilgai lauktą, tarytum sekmines, kai kiemai iššluojami, skiedrynai išgrėbstomi ir kalami berželiai prie durų. Žmonės išsiilgo savo šventės, šitos salės, šitų stalų, gelsvų kėdžių ir gėlių. Ir iš to šimto mergaičių, moterų ir vyrų nerastumei nė vieno, atėjusio save parodyti kitiems, parodyti savo drabužio, dailių kojų ar net išminties. Žmonės čia buvo filosofiški, niekas nieko kitiems nerodė, niekas nieko iš kito nereikalavo, kalbėjosi kiekvienas su savim. Pailgoje salėje užteko vietos kiekvienam atskirai, ir todėl kiekvienas čia buvo numatęs susitikti akistaton su savimi, pasigalynėti ir pasitarti, kaip ir galbūt net kiek gyventi. Tarpais, susėdę už stalų ir gerdami šventės dovanas, žmonės persimesdavo vienu kitu esminiu žodžiu, bet būtinai tokiu, kuris kito nei tiesiai, nei jokiais aplinkiniais keliais neliesdavo.

„Kokia būtų mūsų šventė, jei išeidami nepaliktume savęs už šitų durų? Tokia, kokia atvažiavau čionai iš savo miškų, iš savo mokyklos, nebenoriu grįžti atgal. Jeigu būčiau nekalta, tokia pat gėdyčiaus sugrįžti iš šventės. Dieve, ar pakelčiau, ar atlaikyčiau, kas susikrauna ant mano galvos per mėnesius ir metus, jei ne mūsų šventės? Pasakykit? Ir dar bent kiek įsivaizduokit – jau du mėnesius galvojome apie šitą salę, apie stalus ir gėles... Dabar pabūsime čia, šoksime ir dainuosime – ir tas viskas gera, tikra, šoksime iki nusibaigimo, o paskui sugrįšiu į savo miškus... Vienų viena. Ir grąžysiu rankas, kad negalima iš naujo būti nekaltai ir pikčiausioje nuodėmėje kiekvienąsyk iš naujo švęsti šventes. Nežiūrėkit šitaip į mane, lyg sugebėtumėt vienu žvilgsniu viską suprasti ir įvertinti. Aš kalbu su savim, vienų viena, vieniša, miškuose... Gaila, dar nežinau, kokią jūs nešiojatės naštą ant kupros...“

Kokia liūdna našta! Jau niekada neišeis iš galvos dobilai – jis mato juos kiekvienąsyk, kai susiduria su kokia sudėtingesne mįsle, o sapnai be dobilų – žydinčių ar vos prasikalusių, sukrautų į daržines ar pribarstytų kiemuose, – ateina daug kartų per metus. Jis žiūri į mergaitę, dar girdi jos žodžius apie rožę, o pats nepajunta, kaip ima šakę ir smeigia vežime dobilus, o paskui kelia, kelia, kelia... Daržinės gale, jau bemaž paskendusi savo pačios išmintoj duobėj, mergaitė vos spėja priimti, jis kvatoja, o ji iš paskutiniųjų jėgų, sušilusi ir perilsusi, bloškia nuo savęs dobilus į šalis, visai pamiršusi, kaip begėdiškai apsinuogina jos ilgos įdegusios kojos.

Jaunystės laikų sapnas... Bet ar nebuvo jame sukrauta didžiulė tiesa, akumuliuota, tiršta kaip pušų sakai, kaip smala, – priklausomai nuo to, kokios spalvos norėsi matyti? Ar nebuvo tas sapnas beveik pranašiška tiesa – jeigu jis sapnuoja ir sapnuoja jį iki pat šiol, jau patikėjęs, kad viskas taip ir buvo, kad buvo kažkokia tikrovės pagimdyta mintis, skaudus išgyvenimas, perėjęs į sapną, į įvaizdį? Jei nebūtų buvę, tai ar girdėtų jis ir šiandien išgąstingą mergaitės balsą:
– Mušk jas, durk šake!..

Pailgoje salėje pasigirsta baimingas, bet stiprus balsas:
– Dabar jau viskas. Jau bėgu iš čia, kur tiktai akys regi. Lauke, ant tako, stovi skulptūros su spragilais ir tiesia visus sau po kojomis. Bėgsiu, nes noriu pagyventi. Gal kaip nors prasmuksiu.
Jis pasakė bėgąs tik vienas, nes žmonės čia buvo susirinkę atsiverti kiekvienas sau, bet jo žodžiai įėjo į visų ausis, ir inkšdami prie durų puolė vyrai, moterys, jaunos mergaitės. Kai kurie šoko pro langus, visi lėkė ta pačia kryptimi – tenai, kur buvo didelis skiedrynas, išgrėbstytas lyg per sekmines. Už to skiedryno, dobilienoj, stovėjo didelė akmeninė skulptūra – gal dešimt figūrų – jos buvo su spragilais ir, priartėjus žmonėms, sujudėjo ir ėmė tvoti – jei nepataikydavo viena, tvodavo kita, prasmukęs ir pro antrąją, būtinai palįsdavo po trečiu spragilu; gulinčiųjų prie skulptūros papėdės jau buvo nemaža krūva. Keli, pribėgę prie figūrų, suklupo, atsimušę į negyvėlius, ir krito čia pat, šalia savo brolių ir seserų, numirdami iš baimės. Atsirado ir tokių, kurie drįso smukti į šalį, tada kelios figūros smarkiai pasviro, džergždamos ir braškėdamos, o spragilai ėmė švilpdami raižyti orą, tačiau kai kuriems pabėgti vis dėlto pavyko.

Prilėkė visai arti, sustojo, kišdamas po spragilais galvą ir dar labiau sprogindamas akis, figūros tuo metu jau buvo pakėlusios rankas su savo įnagiais, bet rankos taip ir sustingo, o pikti jų veidai rodė, kad jam negalima nei būti užmuštam, nei eiti pro šalį. Jis dar delsė, mėgindamas vapėti žodžius ir išsiaiškinti, tačiau didžiausioji figūra, paėmusi spragilą į vieną ranką, kitą rūsčiai ištiesė į priekį, rodydama, kad jis turi grįžti atgal.

„<...> Manęs neima, nepraleidžia, grąžino atgal – lyg nusikaltėlį. Kaip aš gyvensiu, kai baigsis šventė, kai jūsų nebeliks, kai numirs pianinas be kupriukės pirštų?“

„Tada, dar beveik vaikas, paleidau nuodingas peles, nors mergaitė taip graudžiai prašė, kad gaudyčiau jas už katiną, šiąnakt nieko iš baimės nepasakiau toms judančioms figūroms... Ką jos sumanė padaryti? Panieka atsilyginti už vaikystėje nutylėtą blogį, už nuodus, nurėpliojusius per dobilų galvas? Už tas kelias baimės akimirkas? Dabar likau vienas – paniekintasis, šios didžiosios šventės pasmerktasis. Ką turiu dabar daryti?“

Jis regėjo kadaise matytą tolimą šalį – jos vardas Ečmiadzinas – ir pajuodusias nuo laiko bažnyčias, matė save, lėtai žingsniuojantį pro jas, ėjo ne vienas, visą laiką meilė buvo greta; jiedu abu aplenkė senį, saugantį vartus, patraukė prie kitos bažnyčios, taip pat pajuodusios nuo laiko, paskui matė krikštijant kūdikį, nuo jo klyksmo drebėjo bažnyčios palubėj angelai ir sustingo tyliose amžių gatvelėse ištįsusios svetimų žmonių figūros. Vakarėjant pamėlynavo sniegynai.

Patraukė tiesiai prie akmeninių milžinų, sustojo ir aiškiai regėjo mėnulio šviesoj sušalusias dideles skulptūrų akis. Pamačiusios vienintelį gyvą žmogų, jos ėmė spaustis artyn, pirštais viena kitai valydamos apšalusias akiduobes. Apledėjusiomis akimis jos rodė, kad jis gali ir privalo eiti pro šalį.

Bet kur jam eiti, aplenkus akmenines skulptūras?
Į amžinąjį dobilų lauką?