Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Juozas Aputis / Interpretuok ir vertink / 3

Mokytojas jau pasuko už naujųjų mokyklos rūmų kampo. Nekokie rūmai, tačiau taip visi vadina: kol kas didesnių rūmų čia nėra. Po kojomis gurgždėjo šviežiai žvyru nubarstytas takas. Žada sudėti kada nors cementines plokštes. Nedidelis akmenukas šoktelėjo iš po pado ir įkrito tiesiai į geltonos odos mokytojo batą. Mokytojas nervindamasis mėgino krutinti kojos papadę, kad akmenukas nusiridentų prie pirštų ir ne taip graužtų, tačiau jis ridinėjosi ties pėdos lenkimu, skaudžiai badė ir kuteno, tai teko nusiauti. Pasilenkęs mokytojas dar ketino ištraukti koją bato neišvarstęs, bet nepasisekė, be to, gaila buvo per daug niurkyti bemaž naują apavą, todėl piktas atrišo varstį, koja pasijuto be galo laisvai, pati išsmuko iš bato, iš kurio, kai mokytojas kilstelėjo į viršų, žemėn paptelėjo miežio kruopos didumo baltas akmenukas ir nukrito ant žvyruoto tako.
<...>
Paėjęs kelis žingsnius, mokytojas staiga sustojo, jo geltonų batų snukeliai net įsmigo į žvyrą, pačiuoždami tolyn, o mokytojas trupučiuką knabtelėjo į priekį. Grįžęs atgal, jis tikėjosi rasti tą papadę graužusį akmenuką, neradęs pačiupo pirmą pasitaikiusį ir sviedė į alyvų krūmą. Akmenukas buvo nedidelis, išsigando tik vienas žvirblis, kuris negražiai čirkšdamas nulėkė į miestelio pusę.

Ar tik ne pasityčiojimas iš jo nekokios nuotaikos – šitaip žydėti, ir šitokią ankštybę! Kitais metais dar visi krūmai ir medžiai tokiu laiku stūkso pajuodę, pamėlynavę, pavioletavę, o dabar – visokie žirginiai nudrikę tartum smurgai, o žydėjimas! Putoja, siaučia, banguoja žiedų baltumas, banguoja lyg šokančios gražuolės drabužis.

Vaikai! Sustoja bemaž vienu metu, lyg kareiviukai valgykloje, didžiumos mergaičių miglotos akys žvelgia pro langus – tenai, kur dar nesibaigė tas gražuolės šokis, kur tebelinguoja baltas šokėjos drabužis, apliptas bičių.

– Vaje! Vaje!.. Tai ką čia rašyti? Kaip čia save įveikti?
– Kiekvieno laisva valia. Rašykit, ką tiktai norit.
Ta skruzdėlytė suraukia ir taip surauktą kaktelę, apsižioja visai nukramtyto šratinuko galą ir graudžiai markstosi. Jai baisu net pagalvoti apie tai, ką ji galėtų įveikti.
Pamažu vaikai įsibėgėja, krebžda plunksnos, šratukai linguoja per popierių.
Mokytojas vėl žiūri pro langą, ir tas kvailas sapnas stojasi prieš akis.

Mokytojas vėl žiūri pro langą, ir tas kvailas sapnas stojasi prieš akis. Rodos, jis kažkur pavėlavo. Skuba, lekia nakty, nors pats gerai nežino, kur. Pribėga prie ilgos medinės salės, kokios niekada niekur nėra matęs, spraudžiasi pro duris, kurios įsitempusios kaip guminės, šiaip taip pavyksta prasibrauti į didžiulę pailgą salę, kur į baltą ekraną nukreiptas stiprus prožektoriaus spindulys... Ekrane juodai apsirengęs žmogus iš reto kažką pasakoja. Apsipratęs su blausumą, mokytojas ieško akimis, kur galėtų atsisėsti, pamato šalia projektoriaus tuščią kėdę, sliūkina pasilenkęs prie jos, palei projektorių sėdi Barauskiukas, bene jis ir tą filmą rodo; pamatęs mokytoją, piktai sako, kad čia sėstis negalima, tuojau ateis direktorius. „Kol ateis, galiu pasėdėti, paskui užleisiu!“ – piktai atšauna mokytojas, kresteldamas ant kėdės. Barauskiukas užsiutęs taip pavaro filmo juostą, kad ekrane du žmogeliai lekia strimgalviais, griūdami vienas ant kito... Tik dabar mokytojas pamato, kad niekas į ekraną nežiūri, kad visos kėdės, visos jų eilės sustatytos į priešingą pusę, ir visi žiūrovai žvelgia į tuštumą, o ekrane vėl juodas žmogus, kuris skubriai kalbasi pats su savim: plonesnių balsu kažko paklausia, storesniu atsako. Ir dar ne viskas: vos spėjęs pamatyti, kad ekranas yra visai kitame salės gale, mokytojas pastebi pašaipų Barauskiuko žvilgsnį ir netrukus supranta, kodėl tas vaikas taip šypsosi: ant kėdės mokytojas sėdi prasižergęs, o jo kelnės nusmukusios ir sudribusios ant grindų. Kaip koks tuščias maišas. Mėgina kelnes užsitempti, bet jos nesiduoda, priešinasi kaip gyvos, ir tik vienas džiaugsmas, kad žiūrovai, rodos, šito nė nemato – atsukę nugaras apšviestam ekranui, kuriame dviem balsais išmintingai kalbasi juodai apsirengęs žmogus, išsižioję jie spokso į tamsią tuštumą.

– Mokytojau! Mokytojau... – išgirsta pagaliau vaikų balsus, ir jis kniūsteli, lyg vėl iš naujo būtų susapnavęs tą sapną. Kniūsteli ir pamato: Barauskiukas atsistojęs ir išėjęs iš suolo, artinasi prie jo, laikydamas pakeltą ranką.
– Ko norėjai? – vėl ne savo balsu, nes sapnas neišeina iš galvos, klausia mokytojas, žiūrėdamas į Barauskiuką ir jausdamas, kaip sukluso visi vaikai.
– Norėjau paklausti, ar temoje reikia rašyti vien tik apie save, ar galima ir apie kitus. Taip tarus, sujungti savo gyvenimą su kitų žmonių likimais. Ar galėčiau paliesti, sakysim, ne tik mūsų kraštą, bet ir užsienį, kad ir kokį kapitalistinį pasaulį?
Klasės gale prunkšteli, tiktai skruzdėlytė tebekramto šratinuką.
– Sakiau – rašykit ką tik norit!
– Neregėta laisvė!.. Gerai. Įsisąmoninta būtinybė... – Barauskiukas ant pirštų galų sėlina į savo suolą, pakeliui spėdamas pasakyti: – Pirmiau aš įveiksiu užsienį, o paskui save... Taip, taip!..

Mokytojas atsisėda prie staliuko, pasigręžia į langą. Girdėti šnibždesys, klausimai, kur rašyti nosinę, kur dvibalsį. Visus tuos garsus mokytojas pažįsta, bet netgi neketina atsisukti, nuraminti ar nugąsdinti klasę, subarti, kad šitaip akiplėšiškai nelaiku vienas kitą moko. Mokytojui tas visai nesvarbu – žiūrėdamas pro langą, jis jau širsta ant savęs, ant viso savo gyvenimo. Ir šitą idiotišką temą iš tikrųjų sugalvojo tiktai dėl to, kad nieko kito negalėjo sugalvoti. Iškratys savo mokinių sielas! Ką tu iškratysi, jei per šitiek metų nei tu, nei kitas nieko į tas sielas neįdėjo. Ne, ne nieko – įdėjo per daug! Per daug abstraktaus žinojimo ir per maža išmokė realiai, gyvai prisiliesti prie daikto ar reiškinio. Juk žmogui ar žmogeliukui, metų metais ar net dešimtmečiais susiduriant su realia niekšybe, su realiai, apgalvotai daromu skausmu, paskiau yra juokinga kalbėti, kad medžiui skauda, kai jį laužai. Reikia, kad skaudėtų žmogui – kiekvieną sykį, kai jį kas nors skaudina – tegu tą daromą skausmą uždangstydamas gudragalviškomis širmomis, reikia, kad skaudėtų tam, kuris skaudina. Pažinti, ištobulinti, išsaugoti save – ar ne dėl to dabar taip puolama prie visokių savęs pažinimo ir tobulinimo sistemų, prie Rytų išminties ir praktikos, prie badavimų ir autosugestijų. Išsaugoti save! – šit kokį egoistinį šūkį dabar meta daug kas, bet ar įmanoma išsisaugoti pačiam, kai nesaugai kitų, kai tie kiti tavęs irgi nesaugo? Juk tai atviriausias ruošimasis karui, tai žmogaus ruošimas prieš žmogų. Pagaliau – tai bjaurus spjūvis sambūriui, kraštui, istorijai.

Ir šiandien jis dar užrašė tą temą! Įveikti save! Ką tas reiškia? Kad aš turiu aukščiau pakilti už savo niekingą prigimtį, kad savo smegenyse, jausmuose, o gal net ir kūne privalau surasti kažkokią idealią aplinkybę, kuri galėtų padėti man išsisaugoti? Nuo ko? Nuo laiko? Nuo buvusios ir būsimos istorijos? Nuo savo tėvo, motinos, brolio, mylimos moters likimo? Aš, tiktai aš svarbu, aš įveiksiu save, suprasiu save – daugiau jau nieko nebereikia! Tai tiesiog bjauru! Ir dar manė sąmoningai sugalvojęs tą temą; perkūno tau sąmoningai: nebegalėdamas pats nieko pasakyti, papurtys, matai, šituos žmogiukus!