Veikėjo moralinio išbandymo situacija
Juozo Apučio kūrybos versmė – vaikystės prisiminimai. Jo psichologinė proza turi daug autobiografinių elementų. Kūrybos dominantė – asmenybės brendimo istorija. Tai vyriškosios sąmoningumo raidos linija. Tokios raidos pagrindas – moralinės valios ir gyvenimo drąsos ugdymas. Kaip ugdymo būdas ir siužetinis principas kūriniuose yra dažnos veikėjo vyriškumo išbandymo situacijos (iniciacijos schemos). Jeigu veikėjas sukaupia valią, jeigu turi tikėjimą ir stiprius moralinius principus, jis nugali baimę ir tarsi pakyla į aukštesnį brandos lygmenį.
Perskaitykite J. Apučio kūrinius chrestomatijoje ir raskite tokias žmogaus išbandymo situacijas, kuriose jis įrodo savo tiesą ir lieka laimėtojas. Taip pat galbūt yra veikėjų bei situacijų, kur įžvelgtume žmogaus pralaimėjimą ir iš to sekančias moralines problemas.
Parašykite samprotaujamąjį rašinį tema: „Moralinės brandos pamokos Juozo Apučio kūryboje“.
Kaimas kaip lietuviškosios kultūros pagrindas
Kodėl Juozui Apučiui buvo svarbi kaimo tematika? Kokia yra tradicinio kaimo gyvenimo reikšmė lietuvių kultūrai, tautinei tapatybei? Kodėl pažangiausi lietuvių autoriai sovietmečio laikais gręžėsi į žemdirbio buitį? Ko jie ieškojo ir ką siekė parodyti žemės žmogaus pasaulyje?
Parašykite samprotaujamąjį rašinį tema: „Gamta, žemė ir žmogus Juozo Apučio prozoje“.
Rašydami remkitės J. Apučio apsakymais, taip pat galima cituoti Romualdo Granausko prozą, Justino Marcinkevičiaus lyriką.
Modernusis žmogus tradiciniame kaime
Juozas Aputis tradicinį lietuvišką kaimą vaizduoja naujoviškai, kitaip, nei buvo įprasta realistinės literatūros tradicijoje. Jo pasakojimas yra modernus, psichologinis, atveriantis žmogaus vidinį pasaulį. Todėl tradicinėje butinėje aplinkoje ima ryškėti humanistinis žmogaus paveikslas, kai svarbios yra ne socialiniai individo vaidmenys, bet jo unikalios būsenos, sielos gyvenimas. Šis vidinis asmens pasaulis dažnai yra iracionalus, iki galo nesuvokiamas, valdomas impulsų ir neaiškių nuojautų. Žmoguje tarsi atsispindi kažkokios dramatiškos permainos, kurios vyksta didžiajame pasaulyje, žemės žmogų pasiekia iš istorinio laiko realybės. Taigi rašytojo žmogus nėra gamtos dalis ar buities elementas, jis turi sielą, kuri jį pakylėja virš aplinkos, suteikia dvasinės autonomijos reikšmę ir daro jį mąstančiu, atsakingu ir iniciatyviu moraliniu subjektu.
Pamėginkite apmąstyti J. Apučio kuriamą žmogaus tipą, jo prozos ypatybes, ir, remdamiesi skaitytais kūriniais, parašykite samprotaujamąjį rašinį: „Humanistinės vertybės kaimiškosios kultūros erdvėje“.
Blogis, kuris žmogų stiprina ir kuris žlugdo
Juozo Apučio kūrybos tyrinėtoja Elena Bukelienė yra rašiusi, kad esminė šio rašytojo veikėjų dilema – susidūrimas su blogiu ir pastanga jį įveikti sutelkiant valią ir stiprinant tikėjimą. Blogis maitinasi žmonių baimėmis, kurios jį stiprina, tačiau jeigu žmogus sugeba išlikti drąsus, blogis tarsi subliūkšta, netenka jėgos. Nes blogio esmė yra negatyvi, tuščia, pats savaime jis neturi realybės.
Todėl blogis veiksmo situacijoje gali įgyti dvejopą reikšmę, priklausomai nuo veikėjo parodytos valios: įveiktas blogis yra pozityvus, tarsi tampa gėriu, nes jis žmogui leidžia sustiprėti, suteikia pasitikėjimo savimi, augina gyvenimo valią. Neįveiktas blogis žmogui taip ir lieka blogiu – žmogų gąsdinančia jėga, pralaimėjimo nuotaika, sąžinės priekaištais ir nevisavertiškumo jausmu. Visos tokio neįveikto blogio pasekmės nepaleidžia žmogaus, persekioja jį sapnuose ir tūno pasąmonėje kaip neišspręsta brendimo problema.
Perskaitykite J. Apučio apsakymą „Įveikti save“ ir išaiškinkite jame parodytų veikėjų požiūrį į gyvenimo sunkumus, kaip jie įsivaizduoja savo kelią. Kas iš jų renkasi teisingai ir gali laimėti, kas pasirodo esąs pralaimėtojas ir kodėl pralaimima.
Jūsų rašinys arba esė gali vadintis: „Žmogus ir blogio pavidalai Juozo Apučio apsakyme „Įveikti save“.
Jauno žmogaus lyrizmas
Kaip minėta, Juozo Apučio kūrybos versmė yra vaikystės pasaulis. Jauno žmogaus jausmų šviesa itin jautriai matoma dramatiškame Lietuvos pokario kaime. Pamėginkite aprašyti, kuo gražus yra šis atminties išsaugotas jauno žmogaus paveikslas, kas jam būdinga, kokiais charakterio bruožais jis pasižymi, ko tikisi iš gyvenimo. Savo teiginius paremkite citatomis iš perskaitytų kūrinių. Kiek toks rašytojo sukurtas veikėjo tipas yra galimas jūsų pasaulyje.
Jūsų esė ar samprotaujamasis rašinys gali vadintis: „Vaikystės pasaulio šviesa Juozo Apučio apsakymuose“.
Atminties dobilienos
Kiekvienas rašytojas turi tik jam būdingų vaizdinių, metaforų, motyvų, susijusių su stiliumi ir pasaulėjauta. Vienas tokių svarbių Juozo Apučio vaizdinių yra dobilai ir dobilienos pievos. Ką jūs žinote apie šią žemdirbio kultūros augalą? Kas jis yra kaimo realybėje, kokios jo reikšmės tautosakoje, literatūroje? Kodėl šitie augalai nepaleidžia rašytojo sąmonės, kodėl jo veikėjas nuolatos grįžta į dobilienos laukus? Kokius laikus sujungia ir prie kokių vertybių kreipia dobilų ir dobilienos metafora?
Parašykite esė: „Dobilų motyvas Juozo Apučio poetinių vaizdų sistemoje“.
Aputis ir Granauskas: sielos lyrizmas ir gamtos magija
Tematiškai ir idėjiškai artimiausias Juozui Apučiui autorius yra Romualdas Granauskas. Abu autoriai lietuvių kultūros ištakomis laiko kaimą, abu patys yra susiję su juo gyvais ryšiais, išsaugoję jį savo atmintyje kaip savasties pagrindus, abu yra demokratiškų pažiūrų: su rūpesčiu ir užuojauta žvelgia į paprastą žmogų. Abu yra modernios prozos kūrėjai. Tačiau jų proza reikšmingai skiriasi stilistiškai, o taip pat ir žmogaus samprata. Paskaitykite šių autorių kūrybos ir pamėginkite apibūdinti stilistines jų ypatybes, savitumus. Kaip padedanti užuomina būtų šios nuostatos: J. Aputis vaizduoja sielos žmogų, R. Granauskas – gamtos žmogų. Pirmojo tekstui būdingas psichologinis lyrizmas, antrojo – magiškoji metaforų kalba.
Samprotaujamojo rašinio tema: „Lietuviško kaimo poetika Juozo Apučio ir Romualdo Granausko prozoje. Panašumai ir skirtumai“.
Savo mintis pagrįskite skaitytų kūrinių citatomis.
Humanistinės ir demokratinės vertybės
Juozas Aputis yra moralinės problematikos autorius, humanistinių vertybių ir etinių principų įtvirtintojas lietuvių prozoje. Tokia autoriaus pozicija buvo ypač svarbi sovietiniais laikais, kai ideologinė valstybinė sistema siekė niveliuoti žmogų, naikino asmenybės pagrindus, individą vertė paklusti kolektyvinei tvarkai ir valdžios sistemai. Nors J. Aputis nedeklaravo individualizmo, asmens laisvės idealų, kitos humanistinės vertybės jo kūryboje buvo teigiamos nuosekliai ir be kompromisų.
Perskaitykite chrestomatinius rašytojo kūrinius ir pamėginkite aprašyti humanistines jo kuriamo žmogaus vertybes: „Žmogaus idėja Juozo Apučio prozoje“.
Vertybių kaita ir santykis su tradicija
J. Apučio apsakymas „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ lietuvių skaitytoją verčia prisiminti ankstesnius literatūrinius siužetus šia tema. Perskaitykite kartu su J. Apučio kūriniu Jono Biliūno „Brisiaus galą“ ir Jurgio Savickio „Ad astra“. Juos vienija tas pats siužetas ir moralinė situacija: neteisingas žmogaus santykis su jam ištikimai tarnavusiu gyvūnu, šunimi (simboliškai tai yra namų sargas, globėjo archetipas, būtinasis kaimo sodybos elementas).
Kuris iš šių kūrinių parodo didžiausią žmogaus moralinio degradavimo laipsnį? Kuo apskritai skiriasi šios temos sprendimas minėtų autorių kūriniuose?
Jūsų rašinio tema gali vadintis: „Trys moralinio sąmoningumo žingsniai lietuviškame kaime“. Žinoma, pagalvokite, ar tai žingsniai pirmyn, ar...
Pažangos idėjos ir Juozo Apučio tradicinis humanizmas
Sovietiniais laikais Juozo Apučio pažiūras oficialioji kritika ir partinė literatūros proceso priežiūra laikė atgyvenusiomis, reakcingomis, priešiškomis optimistinei valstybinei ideologijai, kuri skatino ugdyti naują komunistinių pažiūrų žmogų ir kurti naują, komunistinę visuomenę. Toje visuomenėje nebus išnaudojimo, joje visi bus lygūs ir laimingi ir t. t. Dabar tokia ideologija vadinama tipiniu projektu. Dramatiška tai, kad „visuomenės pažanga“ buvo kuriama prievartos būdu.
Todėl rašytojo atsigręžimas į kaimo tradicijas, į gamtos žmogaus gyvenimą, jo paprastas, bet aiškias vertybes buvo laikomas nacionalizmu, buržuaziniais prietarais ir pan. Tiesa, ši kritika jau nebuvo tokia kategoriška, bet visgi rašytojas buvo cenzūros „prižiūrimas“, laikomas nepatikimu.
Kaip jūs paaiškintumėte paradoksalų faktą, kad į archaiką (į tradicinį kaimą) atsigręžiantis autorius buvo modernesnis ir pažangesnis nei valdžiai lojalios literatūros kūrėjai, ir kad jis visgi laimėjo kaip humanizmo vertybių gynėjas? Koks čia būtų archaiškumo, modernumo ir humanizmo santykis? Kas žmogui realiai padeda gyventi, kur jis jaučiasi saugus ir kas teikia tą saugumo jausmą? Kaimą galime įsivaizduoti kaip tamsią ir primityvią buitį, bet jame visgi yra stabilios žmogiškosios būties formos: šeima, tradiciniai darbai, stabilūs bendruomeniški santykiai, žemės žmogų saugantis ir maitinantis gamtos pasaulis. Ir svarbu nepamiršti, kad rašytojas savo kūrinius rašė sovietiniais laikais, kai visuomenės modernėjimas reiškė visai ką kita nei šiandien.
Jūsų samprotavimo tema gali vadintis: „Kaimas kaip žmogiškų vertybių pagrindas Juozo Apučio prozoje“.
