2Klausimas
Atlikite užduotis.
Česlovas Milošas Isos slėnyje, poezijoje, esė byloja apie LDK kaip apie seniai iš žemėlapio išnykusį, bet žmonių sąmonėje išlikusį kraštą. Tie žmonės – tai XX a. pradžios bajorija, kuriai priklausė ir pats Milošas. Remdamiesi skaitytais šio autoriaus tekstais ir istorinio konteksto žiniomis, pamėginkite savais žodžiais suformuluoti „paskutiniųjų LDK piliečių“ savivoką, tapatumo sampratą.
Milošo esė knygoje Tėvynės ieškojimas (Vilnius: Baltos lankos, 1995), skyriuje „Apie tremtį“ (p. 240-251) svarstoma, kaip išlaikyti kalbą, tapatybę, poetinį kūrybingumą praradus tėvynę, kokia rašytojo emigranto laikysena yra prasminga (visas tekstas - duoti nuorodą į visą tekstą šaltinių duomenų bazėje):
„Kas atsisveikina su sava šalimi, su jos kraštovaizdžiais ir papročiais, tas nubloškiamas ant niekieno žemės, panašios į dykumą – tokią, kurią pasirinkdavo atsiskyrėliai, kad galėtų ten melstis ir mąstyti. Tuomet vienintelis būdas prieš orientacijos netektį – nustatyti iš naujo savo šiaurę ir pietus, savo rytus ir vakarus, o toje naujoje erdvėje – įkurti savo Vitebską ar Dubliną, kilstelėti juos, taip sakant, antruoju laipsniu. Tai, kas prarasta, vėl atgaunama naujame lygmenyje, tampa gyva dabartimi“.
Lietuvių išeivijos poetas Algimantas Mackus savo esė taip pat svarstė emigranto egzistencinę būklę. Palyginkite jo teksto ištrauką (Algimantas Mackus, Ir mirtis nebus nugalėta, Vilnius: Vaga, 1994, p. 528-529):
„Jeigu esame alkanieji bežemiai, ar viltis, kad būsime pasotinti žeme, kuriai turėjome priklausyti ir kuri turėjo priklausyti mums, nėra absurdiška?
Jeigu tos vilties nesama, belieka įsiprasminti pasinėrus į pačias egzilės gilumas, kad po mūsų ateinantiems sąžiningai ištartumėm: jokia egzistencija nėra tiek reikšminga, kad ją fiziškai vertėtų pratęsti žemės palikimo kaina.
Iš tikrųjų aš siūlau beprasmišką egzilės gyvenimą, nes daugiau negu žodžiai kalba gyvenimai; ir siūlau išdidumo kupiną egzilę, nes tokioje egzilėje palieka vietos ir mūsų karčios egzistencijos ironijai, skausmui ir tiesai išsakyti.
[...] [E]same išvakarėse absoliutaus egzilo rašytojo vienišumo – rašytojo be skaitytojo, o po to – rašytojo be kalbos.
Mes privalome būti sąmoningi savo situacijai, ir todėl privalome įprasti į tuštumą.“
Kuo artimi ir kuo skiriasi Milošo ir Mackaus požiūriai į emigranto padėtį? Kaip jie siūlo įprasminti tėvynės praradimą, kokias mato išeitis kūrėjui? Koks, jų nuomone, turi būti emigranto santykis su gimtąja žeme, gimtuoju miestu? Ar pritariate šiems rašytojams, kad emigracija – tai gili egzistencinė drama, žmogaus išbandymas? Parašykite trumpą rašinį, remdamiesi ir savo asmenine arba pažįstamų dabartinių emigrantų patirtimi.
Remdamiesi Milošo eilėraščiu „Žuvis“, parašykite rašinį tema „Ką reiškia laikytis saiko šiandieniniame pasaulyje?“ Pasvarstykite, kodėl eilėraštyje saikas suprantamas kaip žmogiškumo ženklas, kaip didžiausias protestas. Kodėl saiko, sveiko proto balsas negirdimas, kodėl eilėraščio subjektui taip pat nelengva jo laikytis, pasipriešinti daugumos pamišimui?
ŽUVIS
Tarp riksmų, ekstaziškų šūksnių, ragelių spiegimo, mušimo į puodus ir būgnus
Didžiausias protestas buvo išlaikyti saiką.
Bet paprastas žmogaus balsas darėsi beteisis,
Liko it žuvies žiomenų krutėjimas už akvariumo sienos.
Priimdavau, kas lemta. Buvau vis dėlto tik žmogus,
Tai yra kentėjau verždamasis prie panašių į save būtybių.
Berklis, 1970
Vertė Vytautas Ališauskas
1992 m. gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Česlovas Milošas pirmą kartą po penkiasdešimt dvejų metų apsilankė Lietuvoje ir atvyko į gimtuosius Šetenius. Prisiminkite, ką jis rado gimtojo dvaro vietoje, kaip atrodė buvęs parkas, sodas, jo vaikystės upė – Nevėžis.
Sugrįžimą į Šetenius Milošas aprašė eilėraščių cikle „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“ ir esė „Laimė“. Palyginkite šios esė ištrauką ir vieną iš ciklo eilėraščių „Lanka“. Abiejuose tekstuose kalbama apie būseną, patirtą įžengus į žydinčią paupio lanką.
LANKA
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
Berklis, 1992
Vertė Tomas Venclova
„Daug vyko mano viduj, apstulbino mane jėga tos srovės, kuriai negalėjo tikti joks vardas. Jaučiausi, lyg būčiau atsibudęs po ilgo sapno ir vėlei tapčiau žmogumi, kuriuo niekada nenustojau būti. Ilgas gyvenimas, išsigelbėjimai paskutinę akimirką, dvi mano santuokos, vaikai, mano triumfai ir pralaimėjimai, visa tai mirgėjo prieš akis pagreitintu tempu tarsi filmo juostoje. Ne, tai nėra tikslus vaizdinys, nes visa tai buvo didžiulė masė, atskira nuo manęs, egzistuojanti savame laiko lygyje, o man iš naujo vėrėsi tąsa, kuri jungė mane kaip vaiką su manimi kaip senu žmogumi. (...)
Žiūrėjau į lanką. Staiga suvokiau, kad per visas savo ilgas klajones veltui ieškojau tokios žiedų ir lapų dermės, kokią čia atradau, ir kad visad svajojau sugrįžti. Arba, tiksliau sakant, supratau tai tik tada, kai mane užliejo didžiulė jausmų banga, kurią galiu pavadinti tiktai vienu žodžiu – laimė.“
Vertė Mindaugas Kvietkauskas
Parašykite eilėraščio ir esė ištraukos analizę. Pabandykite atsakyti į klausimą, kaip galima patirti laimę, sugrįžus į visiškai sunaikintą gimtinę? Kas eilėraščio subjektui ir esė autoriui suteikia laimės ir susitaikymo su savo likimu pojūtį? Koks lūžis įvyksta žmogaus sąmonėje, kaip pasikeičia laiko patyrimas?
Romanas Isos slėnis rankraštyje turėjo kitokią pradžią, kuri buvo autoriaus perbraukta ir perrašyta kitaip. Perskaitykite rankraštyje likusią romano įžangą, vėliau perrašytus I ir III skyriaus fragmentus (laužtiniuose skliaustuose pateikiami autoriaus užbraukti, taisyti žodžiai, kai kurie iki galo neįskaitomi).
„Nusprendžiau papasakoti tai, ką žinau apie Tomą [Juozapą] Valionį, kunigą iš mažai težinomos provincijos ir retai kada minimo miesto, [tapusį Kal....? vyskupu] [kurio likimas susipynė su man artimų žmonių lemtimis]. Mane tam paskatino domėjimasis vienu istoriniu, dar tikrai nenutolusiu, laikotarpiu – iš tiesų tiktai rašydamas galiu viltis, kad man pavyks perkelti į šiek tiek objektyvesnį lygmenį įvykius, kurie sudarė ir mano gyvenimo materiją. Tai nereiškia, kad mano pasirinktas personažas yra tik pretekstas, arba kad laikau jį tipišku [pavyzdžiu ar, kaip sakoma, tipu]. Bandysiu atskleisti tik jam būdingus bruožus, nenutylėdamas, kad kai kurios jo patirtys buvo ypatingos [Suvokiu, kad jo gabumai ir vidiniai išgyvenimai, šiaip ar taip, buvo ypatingi].
I
Pradžioje dera aprašyti Lietuvos pakraštį [Ežerų kraštą], kur gyveno Tomas [iš kurio kilo ir kur gimė Valionis]
[...]
III
Tomas Valionis gimė Ginių kaimelyje ant Isos kranto kaip trečiasis turtingos valstiečių šeimos vaikas. Tai atsitiko baigiantis vasarai, ir kai jis pradėjo atidžiau akimis tyrinėti jį supančius daiktus, apvalus obuolys bubtelėdamas krisdavo žemėn saulėtos popietės tyloje, o priemenėje stovėjo statinaitės rudo alaus, kuris čia daromas pasibaigus rugiapjūtei. Pateptas aliejumi, ant lūpų pajuto druskos skonį ir pravirko, o virš jo nuaidėjo klausimas: „ar atsižadi velnio?“, ir vyriškas balsas už jį atsakė: „atsižadu“.
Vertė Mindaugas Kvietkauskas
Kuo skiriasi pagrindinis veikėjas Tomas rankraštinėje pradžioje ir pačiame romane? Kodėl, jūsų manymu, autorius nusprendė pakeisti pagrindinio veikėjo tapatybę, biografiją? Kaip tai paveikė paties romano prasmę?
Atidžiai perskaitykite romano Isos slėnis XXIV-XXVI skyrius (duoti nuorodą į šią ištrauką šaltinių duomenų bazėje) ir parašykite jų analizę. Galite remtis šiais klausimais:
a) Kuo Domcius patraukia Tomą? Kuo skiriasi abiejų berniukų socialinė padėtis ir patirtis? Ar tikra jų draugystė?
b) Kaip Domcius įgyja autoritetą tarp kaimo vaikų? Kodėl jis siekia valdžios kitiems? Ką sužinome apie jo charakterį, elgesį, kaip jį galima vertinti? Ar jis nusikaltėlis, ar maištininkas, ar tiesiog nelaimingas paauglys?
c) Ko Domcius siekia savo žiauriais bandymais? Kaip pasakotojas aiškina problemas, kurias šis veikėjas bando išspręsti? Kokios tiesos susiduria Domciaus mąstyme?
d) Kuo baigiasi įvykdyta šventvagystė Tomui ir Domciui? Palyginkite jų išgyvenamas būsenas. Ar Domcius, nesulaukęs Dievo bausmės už šventvagystę, praranda tikėjimą, tampa visišku ateistu? Kodėl jis neužmuša vandens žalčio, kas jį sulaiko?
Palyginkite 6 užduotyje išanalizuotą Domciaus epizodą iš Milošo romano Isos slėnis ir Fiodoro Dostojevskio „Legendą apie Didįjį Inkvizitorių“ iš romano Broliai Karamazovai (duoti nuorodą į e-chrestomatiją). Kaip abiejuose tekstuose sprendžiama Dostojevskio suformuluota problema: „Jeigu Dievo nėra, viskas leidžiama“?
Jei mokate lenkiškai, palyginkite Milošo eilėraščio „Mano tėvynėje“ originalų tekstą ir prof. Algio Kalėdos vertimą. Paanalizuokite, kaip vertime pavyko suderinti formą ir turinį, perteikti ir šio eilėraščio skambesį, rimus, ir daugiaprasmes metaforas. Kur vertimas labiausiai nutolsta nuo originalo, kaip vertėjas interpretuoja kai kurias sudėtingas eilutes? Ar visas prasmes pavyksta perteikti?
W MOJEJ OJCZYŹNIE
W mojej ojczyźnie, do której nie wrócę,
Jest takie leśne jezioro ogromne,
Chmury szerokie, rozdarte, cudowne
Pamiętam, kiedy wzrok za siebie rzucę.
I płytkich wód szept w jakimś mroku ciemnym,
I dno, na którym są trawy cierniste,
Mew czarnych krzyk, zachodów zimnych czerwień,
Cyranek świsty w górze porywiste.
Śpi w niebie moim to jezioro cierni.
Pochylam się i widzę tam na dnie
Blask mego życia. I to, co straszy mnie,
Jest tam, nim śmierć mój kształt na wieki spełni.
MANO TĖVYNĖJE
Mano tėvynėj, kurion nesugrįšiu,
Ežeras girioj be galo platus tyvuliuoja,
Viską regiu stebuklingai, sakytum, sapnuoju,
Debesys grėsliai nuostabūs sklaidosi dryžiais.
Ir vandenų tamsusis šnabždesys atmintyje išliko,
Ir erškėčiuotos dugno žolės susiviję,
Juodų žuvėdrų klyksmas, speiguoto vakaro degimas,
Menu padangėn šaunančius paukščius, tą sprangią garso giją.
Danguj manajam tas erškėčiuotas ežeras užmigęs.
Pasilenkiu ir jo dugne su atšvaitais matau
Gyvenimo paveikslą. Ten ir mano baimė. Jau supratau,
Jog ten ji bus, pakol mirtis ateis ir tars: jau viską tu įvykdei.
Varšuva, 1937
Vertė Algis Kalėda
Apie 1990 m., vykstant Lietuvos Nepriklausomybės atstatymui, Česlovas Milošas į lenkų kalbą išvertė Lietuvos valstybinį himną, Vinco Kudirkos tautišką giesmę. Jei skaitote lenkiškai, turite lenkų kalbą mokančių bičiulių ar artimųjų, palyginkite Milošo vertimą su Kudirkos originalu. Kokių naujų reikšmių įgyja Lietuvos valstybinis himnas lenkų kalba? Kokius simbolinius vaizdinius savitai interpretuoja vertėjas? Galite remtis monografija: Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas, Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 102-111 (duoti nuorodą į šią ištrauką šaltinių duomenų bazėje).
Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego
Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom
Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem
Niechaj miłość Litwy
W sercach nam sie pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie
Kūrybinė užduotis.
Nobelio premijos teikimo iškilmėse pasakytą kalbą Česlovas Milošas pradėjo pristatydamas savo ištakas, savo tėvynę: „Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę. Ir nors manoji šeima jau nuo XVI amžiaus kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalba švediškai, o Airijoje – angliškai, dėl ko ir aš esu lenkų, o ne lietuvių poetas, tačiau Lietuvos kraštovaizdžiai ir galbūt jos dvasios niekada manęs nepaliko.“
Marija Gimbutienė, kreipdamasi į Vytauto Didžiojo universiteto bendruomenę, teigė: „Kai nuolat esu klausiama, kodėl būtent aš, o ne kas kitas, rašiau apie gynocentrinę Europą (gyne – moteris) prieš indoeuropiečių įsiveržimą, [...] kodėl pasitelkiau mitologiją ir tautosaką priešistoriniams įvaizdžiams suprasti, mano atsakymas dažnai yra trumpas: visų pirma dėl to, kad užaugau Lietuvoje. Krašte, kur mano vaikystės metais dar tekėjo šventupės, kur augo šventi medžiai, kur ošė miškai, pilni gyvybinės jėgos, kur žmonės alsavo žemės ritmu, kur dievybė buvo juntama ir vandeny, ir akmeny, ir paukštyje, ir medžio žievelėje.“
Pamėginkite įsivaizduoti, kad jums reikia kreiptis į didelę tarptautinę auditoriją. Sukurkite iškilmingos kalbos įžangą, vaizdingai pristatančią jūsų gimtinę ir asmeninį santykį su jos kraštovaizdžiu.
Remdamiesi 5 užduotyje pateikta rankraštine Isos slėnio pradžia, pabandykite įsivaizduoti, koks galėjo būti šio romano siužetas, jeigu autorius nebūtų pakeitęs pradžios. Sukurkite tokio galimo siužeto santrauką.
Užduotis baigta!