30Klausimas
Perskaitę tekstą, atsakykite į klausimus, atlikite užduotis.
Mokyklose griaudžia akcija „Savaitė be patyčių“. Visą savaitę niekas nesišaipys, kad kažkas per storas, per ilgas, per mažas, keistai apsirengęs ir taip toliau. Aišku, jei akcija vyks šimtu procentų. Tačiau nuo būsimo pirmadienio nevyks akcija „Savaitė be patyčių“, todėl visi, kas tik norės, galės vėl tyčiotis.
Rodyti prieš nosis nepadorius gestus, jei tavo automobilis „krūtesnis“. Rašinėti šlykščius komentarus, nes nepatiko ministro ar popsinės žvaigždutės šukuosena. Pravardžiuoti vieni kitus anoreksikais, kaimais, runkeliais, nupezusiais seniais, lūzeriais, pašalpininkais ir t.t.
Ko vertos akcijos, jei jos vienadienės, o piliečiai tarpusavyje kontaktuoja atvirai ar slapčia pasityčiodami vieni iš kitų? Ar gali pradinukas pasižadėti, kad niekada nesityčios iš silpnesnio, jei iš jo mokytojos tyčiojasi pats švietimo ir mokslo ministras? Ar gali pradinukas pasižadėti, kad niekada nepavadins savo klasės draugo storuliu, jei kasdien gatvėje girdi „storas, neužstok praėjimo!“
Pradinukui gali pasirodyti, kad žmogus yra tik vaikščiojantis plokščias plakatas, kuriame nurodyti asmens išoriniai trūkumai. Ir kiekvienas praeivis turi teisę šį plakatą garsiai perskaityti kitiems. „Žandai platūs. Akys siauros. Pilvas didelis. Batai nemadingi“. Ir šiaip eina objektas, sukurtas ne pagal Dievo atvaizdą. Eina apšiuręs plakatas, sukurtas žmonių.
Mes tokie nesame, tačiau kodėl tokie tampame? Kuo daugiau rengiame vienadienių akcijų, tuo labiau išsiduodame, kad tik vienadieniam vajui tinkame? „Stabdėm“ smurtą prieš moteris. Nesustojo. Stabdėm smurtą šeimoje. Nesustojo. Stabdėm smurtą prieš niokojamą gamtą (akcija „Darom!“), o ji to stabdymo nepajunta. Nes ką gali pakeisti akcijos prieš smurtą, jei prieš žmogų ir jo šeimą smurtauja nepakeliamos kainos. Žmogus, vos atsikelia ir išeina į lauką, pajunta slidžių šaligatvių, neatidžių vairuotojų, susiraukusių valdininkų, abejingų medikų smurtą. Ir jiems atsilygina tuo pačiu. Dar pridėkime valdžią, mėnesį negalėjusią pakeisti vieno ministro – ir galutinai išsideriname. Pykstame, nes ir kiti ant mūsų pyksta.
Vienadienės gerumo akcijos, matyt, labiau reikalingos viešųjų ryšių specialistams ir projektėlių rašytojams. Kad gautų už projektėlius pinigus. Nejaugi kas nors tiki, kad psichopatai, pasižiūrėję nuotraukoje į aktorę, nugrimuotą kraujosruvomis, pasižadės nebūti psichopatu ir nemušti savo žmonos? Ar mergina, sužinojusi, kad ją gali parduoti kaip lėlę, patikės, jog ji bus ta lėlė? Socialinio gyvenimo ydos turi būti kasdien matomos, stebimos ir neutralizuojamos. Valstybės – politikų, valdininkų ir piliečių. O akcijos yra tik vaikiški žaidimai, stengiantis pasiteisinti. Esą darome. Kažką.
Jei akcijos tikrai būtų naudingos, pasaulis jau seniai būtų išgelbėjęs badaujančius vaikus Afrikoje. Pašalinęs teršalus iš žemės. Išgelbėjęs mūsų planetą nuo šiltnamio efekto. Ir į Raudonąją knygą nebūtų įtrauktas nė vienas nykstantis gyvūnas ar augalas. O visi planetos gyventojai seniai būtų tapę negeriantys ir nerūkantys. Todėl būkime atviri. Akcijos geros, už širdies griebiančios. Bet reikalingos tik jų sumanytojams. Kad galėtų pasiafišuoti, kokie mes geri.
Kam kiekvieną pavasarį rinkti šiukšles? O gal geriau nešiukšlinti? Vien todėl, kad Dalia Grybauskaitė per akciją „Darom!“ surinks Vilnios pašlaitėse penkis maišus šiukšlių, juk niekas nenustos šiukšles mėtyti. Nustotų tik tada, jei bijotų. Jei ne Dievo, bent policijos.
Gal dėl to nenoriu rinkti svetimų šiukšlių. Kaip ir neprivalau tapti akcijine „bomže“ vien todėl, kad yra benamių. Kaip ir neprivalau gelbėti vaikus Afrikoje, kai jie iš esmės negelbėjami. Nes seniai būtų išgelbėti, kai pasaulyje tiek daug turtingų žmonių. O į ekskursiją į Afriką, jei reikės, ir taip nuvažiuosiu. Be „gelbėtojos“ aureolės.
Kaip ir neprivalau maskatuoti prieš smurtautojus plakatu ir taip suteikti jam papildomo reikšmingumo. Nes su ydomis turi kovoti specialiosios tarnybos. O beždžionė, nesvarbu, kad prieš ją mosikuosi plakatu su užrašu „šuo“, vis vien lieka beždžionė.
Olava STRIKULIENĖ. Ar gerumui ir pagarbai reikia akcijų?/ Respublika, 2012 03 21.
Rodyti prieš nosis nepadorius gestus, jei tavo automobilis „krūtesnis“. Rašinėti šlykščius komentarus, nes nepatiko ministro ar popsinės žvaigždutės šukuosena. Pravardžiuoti vieni kitus anoreksikais, kaimais, runkeliais, nupezusiais seniais, lūzeriais, pašalpininkais ir t.t.
Ko vertos akcijos, jei jos vienadienės, o piliečiai tarpusavyje kontaktuoja atvirai ar slapčia pasityčiodami vieni iš kitų? Ar gali pradinukas pasižadėti, kad niekada nesityčios iš silpnesnio, jei iš jo mokytojos tyčiojasi pats švietimo ir mokslo ministras? Ar gali pradinukas pasižadėti, kad niekada nepavadins savo klasės draugo storuliu, jei kasdien gatvėje girdi „storas, neužstok praėjimo!“
Pradinukui gali pasirodyti, kad žmogus yra tik vaikščiojantis plokščias plakatas, kuriame nurodyti asmens išoriniai trūkumai. Ir kiekvienas praeivis turi teisę šį plakatą garsiai perskaityti kitiems. „Žandai platūs. Akys siauros. Pilvas didelis. Batai nemadingi“. Ir šiaip eina objektas, sukurtas ne pagal Dievo atvaizdą. Eina apšiuręs plakatas, sukurtas žmonių.
Mes tokie nesame, tačiau kodėl tokie tampame? Kuo daugiau rengiame vienadienių akcijų, tuo labiau išsiduodame, kad tik vienadieniam vajui tinkame? „Stabdėm“ smurtą prieš moteris. Nesustojo. Stabdėm smurtą šeimoje. Nesustojo. Stabdėm smurtą prieš niokojamą gamtą (akcija „Darom!“), o ji to stabdymo nepajunta. Nes ką gali pakeisti akcijos prieš smurtą, jei prieš žmogų ir jo šeimą smurtauja nepakeliamos kainos. Žmogus, vos atsikelia ir išeina į lauką, pajunta slidžių šaligatvių, neatidžių vairuotojų, susiraukusių valdininkų, abejingų medikų smurtą. Ir jiems atsilygina tuo pačiu. Dar pridėkime valdžią, mėnesį negalėjusią pakeisti vieno ministro – ir galutinai išsideriname. Pykstame, nes ir kiti ant mūsų pyksta.
Vienadienės gerumo akcijos, matyt, labiau reikalingos viešųjų ryšių specialistams ir projektėlių rašytojams. Kad gautų už projektėlius pinigus. Nejaugi kas nors tiki, kad psichopatai, pasižiūrėję nuotraukoje į aktorę, nugrimuotą kraujosruvomis, pasižadės nebūti psichopatu ir nemušti savo žmonos? Ar mergina, sužinojusi, kad ją gali parduoti kaip lėlę, patikės, jog ji bus ta lėlė? Socialinio gyvenimo ydos turi būti kasdien matomos, stebimos ir neutralizuojamos. Valstybės – politikų, valdininkų ir piliečių. O akcijos yra tik vaikiški žaidimai, stengiantis pasiteisinti. Esą darome. Kažką.
Jei akcijos tikrai būtų naudingos, pasaulis jau seniai būtų išgelbėjęs badaujančius vaikus Afrikoje. Pašalinęs teršalus iš žemės. Išgelbėjęs mūsų planetą nuo šiltnamio efekto. Ir į Raudonąją knygą nebūtų įtrauktas nė vienas nykstantis gyvūnas ar augalas. O visi planetos gyventojai seniai būtų tapę negeriantys ir nerūkantys. Todėl būkime atviri. Akcijos geros, už širdies griebiančios. Bet reikalingos tik jų sumanytojams. Kad galėtų pasiafišuoti, kokie mes geri.
Kam kiekvieną pavasarį rinkti šiukšles? O gal geriau nešiukšlinti? Vien todėl, kad Dalia Grybauskaitė per akciją „Darom!“ surinks Vilnios pašlaitėse penkis maišus šiukšlių, juk niekas nenustos šiukšles mėtyti. Nustotų tik tada, jei bijotų. Jei ne Dievo, bent policijos.
Gal dėl to nenoriu rinkti svetimų šiukšlių. Kaip ir neprivalau tapti akcijine „bomže“ vien todėl, kad yra benamių. Kaip ir neprivalau gelbėti vaikus Afrikoje, kai jie iš esmės negelbėjami. Nes seniai būtų išgelbėti, kai pasaulyje tiek daug turtingų žmonių. O į ekskursiją į Afriką, jei reikės, ir taip nuvažiuosiu. Be „gelbėtojos“ aureolės.
Kaip ir neprivalau maskatuoti prieš smurtautojus plakatu ir taip suteikti jam papildomo reikšmingumo. Nes su ydomis turi kovoti specialiosios tarnybos. O beždžionė, nesvarbu, kad prieš ją mosikuosi plakatu su užrašu „šuo“, vis vien lieka beždžionė.
Olava STRIKULIENĖ. Ar gerumui ir pagarbai reikia akcijų?/ Respublika, 2012 03 21.
| Ką autorė vadina menkos dorovinės kultūros apraiškomis? Išrašykite jas |