15Klausimas
Perskaitykite tekstą ir pakomentuokite schema pavaizduotą „kultūros subjekto“ brendimo kelią, kurio rezultatą autorius taikliai nusakė sakiniu: „Gyvenimas – tai mistinė spiralė: prarasdamas namus, kartais iš jų pabėgdamas, išeini į pasaulį tam, kad atrastum savo namus į juos sugrįždamas.“
R. Tamošaitis. Noriu patikslinti kai kurias savo anksčiau išsakytas mintis. Kaip jau minėjau, esu „padarytas iš kalbos“. Gimiau be kalbos rūbo, tiesiog kaip žmogiškasis individas su „valia gyventi“, su elementariu gyvybės instinktu, kuris nieko nežino apie kalbą, kuris apskritai nieko nežino ir nesirenka. Bet iš šito elementaraus egzistencinio ir biologinio lygmens buvau įvestas į kalbos pasaulį ir tapau kultūros subjektu. Kokios tos kalbos šaknys, toks ir aš pats – kaip savimonę turintis asmuo.
Juokais sakau, Kristijonas Donelaitis yra mano tėvas, Žemaitė – mano motina. Bet Kafka yra mano brolis… Tačiau nereikia manyti, kad toks kultūrinės tapatybės procesas yra savaiminis ir tolydus. Dažnas, paklausęs mano kalbų apie lietuvių literatūrą, gali pagalvoti, jog aš – gimęs ir augęs kaime – labai džiaugiausi žemdirbio gyvenimu, jo buitimi ir darbais, mėgavausi gamtos artumu ir pan., todėl man nieko kito nebeliko kaip tik patetiškai kalbėti apie lietuvių literatūrą ir šlovinti joje randamus agrarinės kultūros elementus.
Nieko panašaus – nemėgau to kaimo nuo pat paauglystės ir stengiausi iš jo pabėgti kuo toliau, į didžiuosius miestus, kur daug kultūrinio judėjimo, kūrybinės veiklos, kur žmonės mato kažką daugiau nei burokų laukus ir kiaulės uodegą. Gamta žmogų bukina, o žemės darbai – alina. Jokio čia grožio ir prasmės. Visą kaimo gyvenimo prasmę sukuriame mes, išsilavinę žmonės, intelektualinės veiklos sferoje sustiprinę savo vaizduotės galias. Žvelgiame į kaimišką pasaulį neva ieškodami etinių vertybių ir amžinųjų gyvenimo archetipų, bet iš tikrųjų buvusiame laike ieškome savo ištakų ir individualiosios savasties.
Mokykloje lietuvių literatūrą ignoravau, nes jos horizontai man buvo per siauri, bibliotekoje buvo svarbios tik tos knygų lentynos, ant kurių matydavau užrašą – „Užsienio literatūra“. Atrodo, kad tik per šias knygas išeidavau į platųjį pasaulį ir įgyvendindavau natūralų laisvės troškimą. Anapus kaimo ir sovietinės imperijos ribų vėrėsi prasmės ir laisvės horizontai. Aišku, visa tai buvo iliuziška, bet tikra buvo pati motyvacija, prasmės, gėrio ir grožio ilgesys, kuris vertė daug skaityti, studijuoti filosofiją ir pan.
Jaunystėje man nerūpėjo nei gimtosios kalbos, nei tautos reikalai, man rūpėjo tik mano paties buvimo prasmė, tik mano savastis, neišsitenkanti provincialioje kasdienybėje. Bet toje savastyje jau glūdėjo ir tautinės tapatybės branduolys – aš esu lietuvis, todėl niekas manęs nesurusins ir nepavers sovietinės imperijos vergu. Visas šitas ieškojimas, skaitymas, filosofavimas stiprino individualiąją sąmonę, o stiprėjanti sąmonė ilgainiui įveikė individualistinę izoliaciją ir ėmė atrasti sąsajas su pasauliu, su kultūra, su žmonėmis.
Ypač studijuodamas universitete – su dėstytojų ir tos pačios lietuvių literatūros pagalba – atradau savo individualios savasties tautines ištakas, suvokiau, iš kur esu atsiradęs kaip kalbanti ir mąstanti būtybė. Universitete išmokau skaityti Donelaitį ir Žemaitę, ir tai buvo kur kas sunkiau, nei skaityti Kafką, kurį buvau išmokęs skaityti pats. Ir tada labai tolimi bei iliuziški dalykai pasidarė labai artimi ir tikri.
Lietuvių literatūra yra ir etniška, ir universali, bendražmogiška, kaip ir bet kuri išliekanti literatūra. Taip nuo individualios savimonės aš pakilau iki aukštesnio, universalesnio savivokos lygmens – aš atrandu save gimtojoje kalboje ir literatūroje. Vis dėlto nesu iššokęs labai aukštai – mano tapatybė pasiekė tik etninės savasties lygmenį. Iki tautinės kultūros, aprėpiančios visą dabartinę ir istorinę Lietuvą, aš nesu išaugęs. Jau aiškiai matau, kad man gyvybiškai svarbūs ir intuityviai jaučiami tik tie dalykai, kurie mane formavo tiesiogiai. Mane dabar jaudina tas pats kaimas, jo lėti žmonės, jo santūri, bet labai stiprių magiškų galių gamta. Net tie patys burokų laukai ir kiaulių uodegos – visa tai buvo ir tebėra mano savastis, niekur nuo jų nepabėgau.
Gyvenimas – tai mistinė spiralė: prarasdamas namus, kartais iš jų pabėgdamas, išeini į pasaulį tam, kad atrastum savo namus į juos sugrįždamas. Visa, ką kalba manyje atgaivina, yra mano ir yra tikra. Bet valstiečio sąmonė visgi ribota. Ir man svetima visa tai, ko nebuvo mano ar mano tėvų bei senelių patirtyje. Manęs nejaudina į lietuvių kalbą išversti lotyniški ir lenkiški tekstai (jei tik juose nėra analogijų mano patirtims, kokių randu, tarkim, Czesławo Miłoszo (Česlovo Milošo) „Isos slėnyje“), man nelabai įdomi ir ta šlovingoji Lietuvos istorija su visais jos kunigaikščiais ir mecenatais. Tai tik dekoruotų mirusiųjų didikų panteonas. Tai man svetimas pasaulis, jame tikriausiai man duotų lazdų ir įkinkytų į baudžiauninko jungą – kodėl turėčiau tuo žavėtis? Aš juk skaičiau Jono Biliūno „Lazdą“… Man užtenka Lietuvos praeitį žinoti ir ją gerbti, bet šiaip man ji svetima.
Mano Lietuva prasideda XIX–XX a. sandūroje. Prisipažįstu, jog tai ribota, todėl gerbiu mūsų kultūrinį elitą su „pilna kultūrine tapatybe“, kaip antai – Darius Kuolys. Jis svarsto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrines problemas tarsi savo kiemo reikalus – čia literatūra pereina į idėjų istorijos ir tiesiog istorijos teritoriją – todėl jis yra ne tik literatūrologas, bet ir kultūros politikas. Tai aukštesnio rango sąmonė, bet aš neapsimetinėsiu, kad ir aš toks esu. Ne, aš turiu konkrečias savasties ribas, o už jų esantys pasauliai – nebe mano kompetencija. Tačiau tauta ir visuomenė be tokių kvalifikuotų ir aukštos kultūrinės savimonės asmenybių būtų nepilna ir bejėgė.
Diskusija: lietuvių kalbos ir literatūros likimas. Aut. R. Tamošaitis.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, www.punskas.pl
Juokais sakau, Kristijonas Donelaitis yra mano tėvas, Žemaitė – mano motina. Bet Kafka yra mano brolis… Tačiau nereikia manyti, kad toks kultūrinės tapatybės procesas yra savaiminis ir tolydus. Dažnas, paklausęs mano kalbų apie lietuvių literatūrą, gali pagalvoti, jog aš – gimęs ir augęs kaime – labai džiaugiausi žemdirbio gyvenimu, jo buitimi ir darbais, mėgavausi gamtos artumu ir pan., todėl man nieko kito nebeliko kaip tik patetiškai kalbėti apie lietuvių literatūrą ir šlovinti joje randamus agrarinės kultūros elementus.
Nieko panašaus – nemėgau to kaimo nuo pat paauglystės ir stengiausi iš jo pabėgti kuo toliau, į didžiuosius miestus, kur daug kultūrinio judėjimo, kūrybinės veiklos, kur žmonės mato kažką daugiau nei burokų laukus ir kiaulės uodegą. Gamta žmogų bukina, o žemės darbai – alina. Jokio čia grožio ir prasmės. Visą kaimo gyvenimo prasmę sukuriame mes, išsilavinę žmonės, intelektualinės veiklos sferoje sustiprinę savo vaizduotės galias. Žvelgiame į kaimišką pasaulį neva ieškodami etinių vertybių ir amžinųjų gyvenimo archetipų, bet iš tikrųjų buvusiame laike ieškome savo ištakų ir individualiosios savasties.
Mokykloje lietuvių literatūrą ignoravau, nes jos horizontai man buvo per siauri, bibliotekoje buvo svarbios tik tos knygų lentynos, ant kurių matydavau užrašą – „Užsienio literatūra“. Atrodo, kad tik per šias knygas išeidavau į platųjį pasaulį ir įgyvendindavau natūralų laisvės troškimą. Anapus kaimo ir sovietinės imperijos ribų vėrėsi prasmės ir laisvės horizontai. Aišku, visa tai buvo iliuziška, bet tikra buvo pati motyvacija, prasmės, gėrio ir grožio ilgesys, kuris vertė daug skaityti, studijuoti filosofiją ir pan.
Jaunystėje man nerūpėjo nei gimtosios kalbos, nei tautos reikalai, man rūpėjo tik mano paties buvimo prasmė, tik mano savastis, neišsitenkanti provincialioje kasdienybėje. Bet toje savastyje jau glūdėjo ir tautinės tapatybės branduolys – aš esu lietuvis, todėl niekas manęs nesurusins ir nepavers sovietinės imperijos vergu. Visas šitas ieškojimas, skaitymas, filosofavimas stiprino individualiąją sąmonę, o stiprėjanti sąmonė ilgainiui įveikė individualistinę izoliaciją ir ėmė atrasti sąsajas su pasauliu, su kultūra, su žmonėmis.
Ypač studijuodamas universitete – su dėstytojų ir tos pačios lietuvių literatūros pagalba – atradau savo individualios savasties tautines ištakas, suvokiau, iš kur esu atsiradęs kaip kalbanti ir mąstanti būtybė. Universitete išmokau skaityti Donelaitį ir Žemaitę, ir tai buvo kur kas sunkiau, nei skaityti Kafką, kurį buvau išmokęs skaityti pats. Ir tada labai tolimi bei iliuziški dalykai pasidarė labai artimi ir tikri.
Lietuvių literatūra yra ir etniška, ir universali, bendražmogiška, kaip ir bet kuri išliekanti literatūra. Taip nuo individualios savimonės aš pakilau iki aukštesnio, universalesnio savivokos lygmens – aš atrandu save gimtojoje kalboje ir literatūroje. Vis dėlto nesu iššokęs labai aukštai – mano tapatybė pasiekė tik etninės savasties lygmenį. Iki tautinės kultūros, aprėpiančios visą dabartinę ir istorinę Lietuvą, aš nesu išaugęs. Jau aiškiai matau, kad man gyvybiškai svarbūs ir intuityviai jaučiami tik tie dalykai, kurie mane formavo tiesiogiai. Mane dabar jaudina tas pats kaimas, jo lėti žmonės, jo santūri, bet labai stiprių magiškų galių gamta. Net tie patys burokų laukai ir kiaulių uodegos – visa tai buvo ir tebėra mano savastis, niekur nuo jų nepabėgau.
Gyvenimas – tai mistinė spiralė: prarasdamas namus, kartais iš jų pabėgdamas, išeini į pasaulį tam, kad atrastum savo namus į juos sugrįždamas. Visa, ką kalba manyje atgaivina, yra mano ir yra tikra. Bet valstiečio sąmonė visgi ribota. Ir man svetima visa tai, ko nebuvo mano ar mano tėvų bei senelių patirtyje. Manęs nejaudina į lietuvių kalbą išversti lotyniški ir lenkiški tekstai (jei tik juose nėra analogijų mano patirtims, kokių randu, tarkim, Czesławo Miłoszo (Česlovo Milošo) „Isos slėnyje“), man nelabai įdomi ir ta šlovingoji Lietuvos istorija su visais jos kunigaikščiais ir mecenatais. Tai tik dekoruotų mirusiųjų didikų panteonas. Tai man svetimas pasaulis, jame tikriausiai man duotų lazdų ir įkinkytų į baudžiauninko jungą – kodėl turėčiau tuo žavėtis? Aš juk skaičiau Jono Biliūno „Lazdą“… Man užtenka Lietuvos praeitį žinoti ir ją gerbti, bet šiaip man ji svetima.
Mano Lietuva prasideda XIX–XX a. sandūroje. Prisipažįstu, jog tai ribota, todėl gerbiu mūsų kultūrinį elitą su „pilna kultūrine tapatybe“, kaip antai – Darius Kuolys. Jis svarsto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrines problemas tarsi savo kiemo reikalus – čia literatūra pereina į idėjų istorijos ir tiesiog istorijos teritoriją – todėl jis yra ne tik literatūrologas, bet ir kultūros politikas. Tai aukštesnio rango sąmonė, bet aš neapsimetinėsiu, kad ir aš toks esu. Ne, aš turiu konkrečias savasties ribas, o už jų esantys pasauliai – nebe mano kompetencija. Tačiau tauta ir visuomenė be tokių kvalifikuotų ir aukštos kultūrinės savimonės asmenybių būtų nepilna ir bejėgė.
Diskusija: lietuvių kalbos ir literatūros likimas. Aut. R. Tamošaitis.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, www.punskas.pl
