Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Kalba ir žmogus / 19

Grafitis – kultūra ar nusikaltimas? Jei nuspręsite paskirti laisvadienį ramiam ir maloniam pasivaikščiojimui po miestą su draugais, neabejotinai pastebėsite piešinius, paliktus ant pastatų sienų. Kaune tokių piešinių nėra daug, tačiau visiškai jų išvengti nepavyks. Dažniausiai jie atsiranda nakties tamsoje, baikščiai dairantis policijos patrulių ar pastabių praeivių. Žmonės, kurie yra atsakingi už jų atsiradimą, nėra žinomi visuomenei, jų vardai nefigūruoja talentingų menininkų sąrašuose, jie negauna apdovanojimų už savo kūrybą. Greičiau priešingai. Jų kūryba yra nelegali, o jie patys tampa pažeidėjais, laužančiais įstatymą. Policija juos gaudo, teisėjai baudžia, o visuomenė smerkia. Jų nusikaltimas – grafitis. Taigi, kas vis dėlto tas grafitis? Piktavališkas svetimo turto niokojimas ar nekaltas noras išreikšti savo menišką sielą ir papuošti gimtąjį miestą? Pakalbėkime. Mūsų šalyje grafitis viešojoje erdvėje labiausiai pagarsėjo kartu su kitu vardu – Solomon. 2010-aisiais tuometinis Vilniaus miesto tarybos narys Algis Ramanauskas socialiniame tinkle facebook paskelbė asmens, ant sienų paliekančio užrašą solomon, paieškas. Buvo paskirta penkių šimtų litų premija už informaciją apie pažeidėją. Vėliau premija išaugo net keturis kartus ir pasiekė 2113 Lt, tačiau nubausti sienų tepliotoją, pramintą solomonu, nepavyko - pritrūko įrodymų. Tarybos nario iniciatyva peraugo į viešąjį diskursą dėl Vilniaus savivaldybės politikos grafičio atžvilgiu. Miesto meras Artūras Zuokas pasisakė už tam tikrų miestų sienų tepliojimo legalizavimą, iššaukdamas priešiškumo bangą [...]. Pamėginkime pasigilinti į kiekvienos pusės argumentus, pradėdami nuo grafičio šalininkų. Juos galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: parazitai-kenkėjai ir naivūs entuziastai. Antriesiems piešiniai ant sienų nesukelia jokių ypatingų emocijų, dažnai yra net atgrasūs. Nepaisant to, jie šventai tiki, jog leidus solomonams darkyti tam tikras miesto erdves, likusios bus apsaugotos. Idėja paprasta, todėl geniali: išskirti tam tikras vietas, kur grafitis bus legalus. Solomonai laimingi, miestas švarus. Bet tai iliuzija. Grafičio tikslas nėra savirealizacija ar kūryba, kad ir kaip entuziastai norėtų tuo tikėti. O ne! Parazitams-kenkėjams svarbu protestuoti prieš sistemą, ir grafitis čia tik patogus žodis, iš tiesų reiškiantis svetimo turto gadinimą. Legalizacija ir tolerancija nereikalinga. Ne tik miestui, bet ir jiems patiems. Paklausykime Solomono: „Nereikia, kad nustotų grafičių piešėjų gaudyti, nes tada grafiti praras tą žavesį, kuris atsiranda slapčia piešiant ir bėgant. Tai jaudina ir suteikia be proto daug adrenalino.” Solomonas nori slapčia gadinti svetimą turtą, bėgti ir būti gaudomas. Jam reikia ne laisvių ir lengvatų, o griežtesnių bausmių. Suteikime jam tai. Grafičio priešininkai jau seniai įsitikino, jog vienintelis veiksmingas būdas sustabdyti miesto darkymą yra zero-tolerance politika. Jos esmė labai paprasta: bekompromisinė kova su viešosios tvarkos pažeidėjais, bet kokios grafiti legalizacijos atsisakymas. Galų gale, už solomonų nusikaltimus atsako visa visuomenė. Mūsų sumokėtais mokesčiais yra taisoma jų sukelta žala, bet politikai, išlaikomi iš tų pačių mokesčių, veda derybas su parazitais-kenkėjais, paaukodami dalį miesto, kuris jiems patikėtas saugoti. Mes neieškome konsensuso su girtais vairuotojais, įteisindami vairavimą išgėrus savaitgaliais ar švenčių dienomis. Mes nepataikaujame kyšininkams ir nevadiname kyšio ėmimo alternatyvia uždarbio priemone. Bet mes leidžiame reikštis elementams, kurių prigimtis iš esmės antisociali ir nusikalstama. Pasigailėti negalima nubausti. Gal jau laikas padėti kablelį?

http://vkgrupe.blogas.lt/grafitis-%E2%80%93-kultura-ar-nusikaltimas-201.html