Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 11-12
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Kalba ir žmogus / 35

35Klausimas

Perskaitykite Antano Tylos straipsnio „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ ištrauką (http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/knygnesiai.lt.htm) ir atsakykite į klausimus.

LIETUVIŲ SPAUDOS DRAUDIMAS: LIETUVOS KNYGNEŠIAI, JŲ POLITINĖ IR KULTŪRINĖ REIKŠMĖ <...> Rusijos vietinės administracijos iniciatyva jos vyriausybė 1865–1866 m. uždraudė lietuviams spausdinti savo leidinius tradiciniu lotynišku, o paskui ir gotišku raidynu ir mokyti vaikus gimtąja kalba, vartoti lietuvių kalbą valsčių savivaldos ir apskričių administracijos įstaigose, neleido lietuviams jose dirbti. Lietuvių spaudos draudimas tęsėsi 40 metų, t. y. iki 1904 m. Vilnius, nuo XVI a. buvęs lietuviškos literatūros leidybos centru, prarado savo tradicinę funkciją. Šitokia politika buvo tikimasi sunaikinti etninius lietuvių pamatus ir surusinti Lietuvos gyventojus. Pirmiausia šitokiu būdu buvo bandoma atskirti lietuvių liaudį nuo negausios inteligentijos, nuo studijuojančio ar mokslus baigusio jaunimo. Rusijos valdžios buvo uždarytas nuo XVI a. Lietuvoje veikęs Vilniaus universitetas ir kitos universiteto bazėje sukurtosios specialios aukštosios mokyklos – Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, Vilniaus dvasinė akademija. Visi siekusieji aukštojo mokslo turėjo palikti Lietuvą ir mokytis Estijos, Rusijos, Ukrainos universitetuose ar specializuotose aukštosiose mokyklose. Dauguma lietuvių buvo katalikai, baigę mokslus jie negalėjo gauti darbo Lietuvos valstybinėse įstaigose, nes į jas buvo priimami tik pravoslavai. Lietuviai išsisklaidė už Lietuvos ribų, Rusijos imperijoje. Didelė lietuvių išeivių kolonija buvo JAV. Ten irgi išaugo lietuvių inteligentijos. Taigi integralus inteligentijos bendravimas su savo tauta buvo galimas tik per spaudą, knygas ir knygeles. Uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvių visuomeninio elito bendravimas su tėvynainiais ir intelektualinės skolos grąžinimas pasidarė beveik nebeįmanomas. Tačiau tokio elito bendravimo su visa tauta knygos ar periodinio leidinio forma nebuvo galima sustabdyti. Jį tebuvo galima tik trukdyti administracinėmis priemonėmis. Tą Rusijos administracija ir darė. Naujų lietuviškų leidinių papildymo ir platinimo poreikį pirmiausia pajuto lietuviškoji katalikų dvasininkija, kuriai religinio turinio literatūra buvo reikalinga apeigoms ir auklėjimui. Rusijos valdžios primetamą kirilicą vietoje lotyniško raidyno ji vertino kaip kėsinimąsi į liturginius Katalikų bažnyčios reikalus. Tuometinėje Lietuvoje, Rusijos valdžiai varžant lietuvius pasauliečius, dvasininkai sudarė gausiausią inteligentijos dalį. Jos nuostata dėl Rusijos valdžios represinių priemonių prieš lietuvišką spaudą buvo labai reikšminga visai tautai. Visos paminėtos aplinkybės sukėlė ryžtingą, organizuotą ir stichišką pasipriešinimą Rusijos valdžios pradėtam lietuvių spaudos draudimui. Tiesiogiai jam realizuoti buvo atgaivinta Martyno Mažvydo lietuviškų knygų Rytų Prūsijoje ir Mažojoje Lietuvoje leidimo tradicija. Idėja panaudoti Mažosios Lietuvos spaustuves Rusijos vyriausybės uždraustoms Didžiojoje Lietuvoje vartojamoms knygoms leisti kilo Žemaitijos vyskupui Motiejui Valančiui. Jis pirmasis organizavo savo paruoštų politinių publicistinio turinio knygelių leidybą Tilžėje ir ten spausdintų leidinių transportavimą per sieną, kūrė platinimo židinius, būrė platintojus. Lietuvių spaudos uždraudimas sukūrė du traukos polius: vienas buvo Didžiojoje Lietuvoje augantis uždraustų leidinių poreikis, o antras – jų leidimas už sienos, kitoje valstybėje buvusioje Mažojoje Lietuvoje. Mažoji Lietuva tapo Lietuvai skirtų knygų leidybos centru. Pagrindiniai Lietuvai skirtos lietuviškos spaudos leidybos centrai buvo Tilžė, Karaliaučius, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai. Daugiausia knygų ir kitokių leidinių išspausdino Otto Mauderodės, Johano Šenkės, Carlo Albregso ir Ko, Juliaus Reylenderio ir sūnaus spaustuvės Tilžėje, Martyno Jankaus spaustuvė Tilžėje bei Bitėnuose, Hartungų spaustuvė Karaliaučiuje ir kt. Ypač svarbų vaidmenį suvaidino Martynas Jankus ir nuo persekiojimų iš Lietuvos į Prūsiją persikėlęs Petras Mikolainis. Jie ne tik leido lietuviškas knygas, bet ir jas rašė bei rengė spaudai. 1865–1904 m. Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių. Lietuviškų draudžiamų leidinių leidyba intensyvėjo. Savo epogėjų ji pasiekė XIX a. pačioje pabaigoje – XX a. pradžioje, per paskutinį spaudos draudimo dešimtmetį. Išaugo periodinių leidinų skaičius ir tiražai. Palaipsniui augo JAV išleidžiamų lietuviškų leidinių skaičius. 1874–1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuvą Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma. Pernešus ar kitaip pergabenus draudžiamą literatūrą per sieną, ją reikėjo išnešioti ar išvežioti po visą Lietuvą. Šitą darbą atliko knygnešiai. Tai autentiškas, tik Lietuvai būdingas visuomenės sluoksnis. Iš pirmo žvilgsnio, tai – profesinė grupė, besiverčianti knygų platinimu. Tačiau iš tikrųjų – tai nelegalaus politinio ir kartu kultūrinio darbo realizuotoja. Ji susiformavo Rusijos valdomoje Lietuvoje kaip visuomeninė pasipriešinimo jos politikai jėga. Atskirų knygnešių ir jų organizacijų uždavinys buvo literatūrą, kuri Mažojoje Lietuvoje buvo išleidžiama Didžiajai Lietuvai, paskleisti po visą Lietuvą. Nesigilant į aplinkybes, kurios paskatino Lietuvos gyventojus imtis nelegalaus ir pavojingo knygnešio darbo, tenka pripažinti, kad įsijungimas į šį darbą buvo kultūrinis darbas. Visuotinis nelegalių leidinių poreikis vertė žmones kooperuotis ir apsirūpinti reikalinga literatūra. Kūrėsi knygų gabenimo ir platinimo draugijos, organizacijos. <...> Iš visų tokių susivienijimų reikėtų išskirti Garšvių knygnešių draugiją. Ji įsikūrė Vidurio Lietuvoje, už 150 km. nuo Rytprūsių sienos. Jai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra. Be jų šios draugijos centrui priklausė dar 7 žmonės. Draugijos centras buvo ūkininko knygnešio Kazio Ūdros namuose. Čia be kita ko nuolatos gyveno draugijos buhalteris Adomas Ladukas, dažnai apsistodavo Jurgis Bielinis, atvykdavo iš pasienio Antanas Bružas ir kt. žymūs draudžiamos literatūros platintojai. Su draugija bendradarbiavo 45 to meto knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną. Per 10 savo gyvavimo metų draugija gabeno į Rytų Lietuvą tūkstančius egzempliorių įvairaus profilio literatūros, periodikos, pristatinėjo ją prenumeratoriams. Apie jos veiklos apimtį galima būtų spręsti vien iš to, kad į Rusijos valdžios rankas pateko apie 11 tūkst. draugijai priklausiusių egzempliorių įvairių leidinių, jas transportavo 3 arkliai ir 2 vežimai. <...> Kitame Lietuvos regione – Pietvakarių Lietuvoje veikė panašaus masto „Sietyno“ draugija. Jos centras buvo Marijampolėje – apskrities centre. Tik ši organizacija, skirtingai nuo Garšvių knygnešių draugijos, buvo labiau struktūriškai organizuota, turėjo savo skyrius. Ją steigė gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur. Tarp „Sietyno“ uždavinių buvo ir platesnių siekimų. Savo tikslu jis laikė ne tik knygų gabenimą ir platinimą, bet ir bibliotekėlių steigimą, visuomenės švietimą, patriotinį darbą. Savo tikslams įgyvendinti jis pasitelkė įgudusius knygnešius. Panašaus švietėjiško profilio buvo Šiaurės Lietuvoje sukurta „Atgajos“ draugija. Ji turėjo ir žymiai radikalesnių politinių siekių – gaivinti tautinę sąmonę, platinti švietimą, rinkti tautosaką, parūpinti knygų pasiskaityti. Tarp jos organizatorių buvo studentas Liudas Vaineikis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jie bendradarbiavo lietuviškoje periodikoje, mėgo liaudies dainas. Jiems Rusijos valdžios surakintas kultūrinis gyvenimas tiesiog neleido patenkinti savų interesų. Draugija buvo parengusi statutą, kuriam įtakos turėjo Maskvos universitete besimokę lietuviai studentai. Be šių, buvo ir kitų žymesnių slaptos literatūros platinimo draugijų: „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Artojų“, „Žvaigždės“ ir kt. Knygnešių draugijas ar kitokias organizacijas laikui bėgant susekė Rusijos policija ir žandarai. Dauguma tų organizacijų dalyvių buvo suimti, nuteisti ir atsidūrė kalėjimuose, tremtyje Sibire ar pačios Rusijos gilumoje. Į policijos ir žandarų rankas pakliūdavo ir daug atskirų knygnešių, knygų platintojų, skaitytojų. V. Merkys suskaičiavo, kad su draudžiama literatūra į Rusijos valdžios rankas pateko beveik 3000 (2854) draudžiamos literatūros platintojų ir laikytojų. Iš jų beveik ketvirtadalis knygnešių, kurie gabeno literatūrą iš Rytprūsių, beveik tiek pat užsiėmusių platinimu vietoje, o visi likusieji – persekioti už draudžiamos literatūros laikymą. Persekiotojai taikydavo kultūrinio ir politinio pasipriešinimo dalyviams įvairias bausmes: areštą, kalėjimą, tremtį iš Lietuvos, pinigines bausmes. Per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai. 
Kokį laikotarpį vadiname lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu?