| (lot. absurdum – beprasmis, neskambus, nemalonus), viena svarbiausių XX a. dramos krypčių, susiformavusi po II pasaulinio karo Europoje. Ją kūrė Paryžiuje susitikę prancūziškai rašę airis S. Beketas (Beckett), rumunas E. Jonesko (Ionesco), prancūzas Ž. Ženė (Genet), armėnas A. Adamovas. ∆ pirmtakais laikomi A. Žary (Jarry) (Karalius Ūbas, 1888, past. 1896), G. Apolineras (Apolinaire). ∆ pasaulėvaizdžiui artimos egzistencializmo nuostatos, būties beprasmiškumo dramatizmas, ryškiausiai išreikštas A. Kamiu (Camus) esė Sizifo mitas (1942). ∆ kalbama apie žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką, individo vienatvę ir žmonių nekomunikabilumą. ∆ autoriai pasitelkė komizmo priemonę, iš siurrealizmo, dadaizmo, ekspresionizmo dramų perimtą alogiškumo principą, ironiją, groteską, parodiją, sąmoningai atmetė pagrindinius klasikinės dramos požymius: nuoseklų veiksmą, konfliktą, charakterius. ∆ sąvoką įtvirtino kritiko M. Esslino studija Absurdo teatras (1961). Lietuvių literatūroje pirmąja ∆ laikoma K. Ostrausko Gyveno kartą senelis ir senelė (1963, past. 1969). Jo dramai būdingas žaidimo principas, charakterių alegoriškumas, minties, o ne draminio veiksmo akcentavimas, dialogo virsmas antidialogu, veiksmo vietos ir laiko neapibrėžtumas, intertekstualumas, paradoksas, ironija, sarkazmas, groteskas. |
