| autoriaus pasakojimas apie save. ∆ yra įvairių formų, nebūtinai skirtų publikuoti (šiam žanrui gali priklausyti ir intymūs pasakojimai, laiškai, dienoraščiai, memuarai, kelionių atsiminimai, taip pat formalios ∆). Atsirado Antikoje ir ankstyvaisiais Viduramžiais, tačiau ∆ pavyzdžių iš šio laikotarpio liko labai mažai. Pagrindinė ∆ tema – vidinis žmogaus gyvenimas, jo „dvasios istorija“, todėl klasikinės ∆ dažnai yra tarsi nuoseklios ir plačios išpažintys. Viena žymiausių ankstyvųjų ∆ – šv. Augustino Išpažinimai (IV a.). V. Europos lit-roje ∆ ypač išplito nuo XVI a. Dažnai ∆ rašė įžymūs menininkai ir rašytojai (pvz., B. Čelinio (Cellini) Benvenuto Čelinio gyvenimas, 1568, liet. 1961; Ž. Ž. Ruso (Rousseau) Išpažintis, 1770, išl. 1782, liet. 1967). ∆ populiari ir XX a. lit-roje, įgauna vis savitesnes (poetiškas, eseistines) formas. XX a. susiformuoja intelektualinė ∆, fiksuojanti autoriaus filosofinių, mokslinių pažiūrų evoliuciją.Daug autobiografinių elementų turi dienoraščiai ir atsiminimai, Lietuvoje pradėti rašyti XVI a. pab. – XVII a. pr. žymių Lietuvos visuomenės, politikos veikėjų (pvz., A. S. Radvilos ∆ lenkų k. Atsiminimai, 1632–1653, 2 d. išsp. 1839), taip pat smulkesnių bajorų ar miestiečių (pvz., T. Jevlašauskio (1546–1619) XVI a. pab. – XVII a. pr. rašyti Atsiminimai sen. gudų kalba, vert. į liet. k. 1998). Juose autorių vidinis gyvenimas, autobiografiniai faktai siejami su fiksuojamais istoriniais įvykiais. XIX–XX a. parašytos pirmosios ∆ lietuvių k. (J. Basanavičiaus, 1922, išsp. 1936; V. Pietario, 1905; Žemaitės, 1921; J. Šliūpo, 1927). Iš šiuolaikinių ∆ išsiskiria semiotiko A. J. Greimo ∆ (1994) – intelektualinės ∆ pavyzdys. |
