Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

Apysaka Visi terminai

prozos žanras, pagal apimtį, siužeto struktūrą, kompozicinius principus užimantis tarpinę padėtį tarp apsakymo ir romano. ∆ žanras apibrėžiamas gana sąlygiškai, o terminas daugelyje literatūrų neturi adekvataus atitikmens ir nėra populiarus (anglai vartoja terminus tale, novelette, vokiečiai – Erzählung, Geschichte). Tie patys kūriniai sinonimiškai vadinami ∆ ir apsakymais, dažniau – mažaisiais romanais, tiesiog romanais. ∆ terminas populiariausias rusų literatūroje (povest’), ∆ žanras čia turi seną tradiciją. Pirmine reikšme ∆ – metraštinio pobūdžio pasakojimas (pirmasis rusų metraščių sąvadas vadinamas ∆ – Povest’ vremennych let, 1113). ∆ žanro užuomazgų galima įžiūrėti viduramžiniuose senųjų graikų romanų (Longo Dafnis ir Chlojė, Charitono Chairėjas ir Kalirojė ir kt.) vertimuose į Europos kalbas. Kartais ∆ vadinami Viduramžių riterių romanai, jai priskiriami romantikų prozos kūriniai – F. R. de Šatobriano (Chateaubriand) Renė, Ž. de Nervalio (de Nerval) Ugnies dukros ir kt. Klasikiniai ∆ pavyzdžiai – A. Puškino Kapitono duktė, L. Tolstojaus Sevastopolio apysakos, E. A. Po (Poe) Auksinis vabalas, E. Heming­vėjaus (Hemingway) Senis ir jūra.Lietuvių literatūroje ∆ gana populiari. ∆ tipo kūriniams pavadinti XIX a. vartotos įvairios sąvokos – vaizdelis, paveikslas, apysakaitė, istorija, apsaka ir kt. Pirmosios lietuviškos ∆ – didaktinės, dažnai verstos ar perdirbtos (J. Chodzkos Jonas iš Svisločės, J. Dovydaičio Šiaulėniškis senelis). Ryškiausias ankstyvojo laikotarpio ∆ pavyzdys – M. Valančiaus Palangos Juzė. Svarbi ∆ žanro raidai I. Šeiniaus (Vasaros vaišės), Šatrijos Raganos (Sename dvare), Vaižganto (Dėdės ir dėdienės), P. Andriušio (Anoj pusėj ežero) ir kt. autorių kūryba. XX a. II pusėje ∆ išlieka populiari. Ryškesni pavyzdžiai – K. Borutos Jurgio Paketurio klajonės, E. Mi­kulėnaitės Ona, R. Granausko Gyvenimas po klevu, S. Šaltenio Duokiškis.