| į albumėlius, knygeles rašomi tekstai, kuriais siekiama, kad rašantįjį ilgai prisimintų tas, kuriam žodžiai skirti. Atminimuose priešpastatomas praskriejantis laikas ir išliekantis prisiminimas. Kartais nuskamba nuojauta, kad gresia pavojus greit pamiršti draugus. Atminimais linkima džiaugsmo, laimės, skatinama džiaugtis jaunyste, rašoma apie laimingą ir nelaimingą meilę, reiškiamas ilgesys, svajonės. Gana populiari ir humoristinių atminimų grupė, pavyzdžiui: Kas čia pažiūrės, ilgą nosį turės; Ar pastorėjai, kad pažiūrėjai ir pan. Vieni atminimai pakilaus retorinio stiliaus, apstu sugretinimų bei palyginimų, iškilmingų pakartojimų. Kiti – lakoniški, iš lozunginių frazių (Gyvenimas – kova, Meilė – kančia, Mirtis – ramybė amžina). Dar kiti – dainiškos, romansiškos formos ar net kalambūrai. Kartais atminimai esti negriežtos intonacinės-sintaksinės sandaros, virsta kartas nuo karto rimuota proza. Atminimų žanras susijęs su rašytine individualia poezija (atskirų poetų posmai folklorizuojasi). XX a. tekstuose, profesinės ir „pseudofolklorinės“ poezijos įtakoje atsiranda tokie vaizdai ir įvaizdžiai: „pravirko ilgesiu širdis“, „meilė juokias našlaičių žieduos“, „prietemoj armonika dainuoja“, „tyliai vaidensis gražios mėnesienos“ ir pan. Pats atminimų žanras turi senas šaknis. XVI a. Vokietijoje kilmingieji studentai ir kiti turėdavo „štambuchus“, į kuriuos rašydavo išminčiai, poetai, profesoriai savo jausmus ir mintis. Lietuvoje jie įsivyravo tarp moksleivių, jaunimo. |
