| (absurdo, paradokso drama), moderniosios dramos tipas, paneigęs tradicinės dramos modelį. ∆ atsirado kaip priešprieša XX a. 5–6 deš. prancūzų teatre vyravusiai bulvarinei ir intelektinei dramai. Absurdo koncepcija perimta iš egzistencializmo filosofijos (A. Kamiu (Camus) Sizifo mitas, 1942). ∆ parodo žmogaus egzistencijos beprasmiškumą, siekia įkūnyti absurdą scenos vaizdiniais, sukurti scenoje absurdo pojūtį: visaverčiam ∆ egzistavimui būtina specifinė teatrinė raiška. Pirmoji ∆ – 1950 Paryžiuje suvaidinta E. Jonesko (Ionesco) Plikagalvė dainininkė, autoriaus pavadinta antipjese.
∆ ištakų randama antikos mimų, viduramžių farso, italų commedia dell’arte, XX a. dadaizmo, siurrealizmo bei ekspresionizmo tradicijose, A. Arto (Artaud) „žiaurumo teatro“ koncepcijoje. ?∆ pasitelkia paradoksą, groteską, gretina didybę ir profaniškumą (M. Frišo (Frisch) Bydermanas ir padegėjai, 1957–1958). ∆ vaizduoja atsitiktines, nemalonias situacijas, kuriose personažai neslepia susvetimėjimo sau, išgyvena tapatybės krizę (Ž. Ženė (Genet) Kambarinės, 1947; M. Frišo Grafas Ederlandas, 1951). ∆ kuriamas personažas – marionetė, niveliuojama atskiro žmogaus asmenybė, vardą atstoja bendrinis žodis, raidė, skaičius (Bobi Vatson vadinami visi šeimos nariai E. Jonesko Plikagalvėje dainininkėje ir pan.). Individualumo nykimą perteikia nykstantis ar deformuotas kūniškumas (S. Beketo (Beckett) Laimingos dienos, 1960, Žaidimo pabaiga, 1957, Vaidinimas, 1963). Personažų santykiai pakeičiami personažo ir daikto santykių problematika, pabrėžiamas nuolat kylantis daiktų invazijos pavojus (E. Jonesko Kėdės, 1952, Naujasis nuomininkas, 1953). Viena pagrindinių ∆ temų – kalba (∆ kalba praranda infomacijos perdavimo funkciją, išryškinamas kalbos muzikalumas, dramaturgai užsimena apie totalios tylos grėsmę). Rytų Europos ∆ dominuoja politinės temos (čeko V. Havelo Vakarėlis sode, 1963; Memorandumas, 1965, lenko S. Mrožeko Policija, 1958, Striptizas, 1961, Atviroje jūroje, 1961, parodija, parafrazė Hamleto tema – Tango, 1965, T. Roževičius (Różewicz) Kartoteka, 1960, Laokoono grupė, 1962, Juokingas senis, 1964, Nutrauktas veiksmas: nesceniška komedija, 1965). Rytų Europos ∆ artima E. Jonesko pjesė Raganosiai, 1958, kurią savitai parafrazavo K. Saja Mamutų medžioklėje, 1968.
∆ kūrė E. Jonesko (Pamoka, 1951, Kėdės, 1952, Raganosiai, 1959), S. Beketas (Belaukiant Godo, 1953, Laimingos dienos, 1961, Paskutinė Krepo juosta, 1958, Žaidimo pabaiga, 1957), Ž. Ženė (Kambarinės, 1947, Balkonas, 1956), A. Adamovas (Parodija, Invazija (abi 1950), Ping – pong, 1955), anglų „naujosios bangos“ dramaturgai H. Pinteris (Sargas, 1960) ir kt., šveicaras M. Frišas (Bydermanas ir padegėjai, 1957–1958), amerikietis E. Olbis (Albee) (Atsitikimas Zooparke, 1959, Smėlio dėžė, 1960, Amerikietiška svajonė, 1961). Lietuvių dramaturgijoje ∆ priskirtinos A. Ambraso ir R. Midvikio (Duobė, Maratonas, Pirmadienio popietė, 1968–1970), S. Šaltenio (Giljotina, 1968), K. Sajos (Klaustrofobija, arba pasivažinėjimas liftu, 1989), K. Ostrausko (Gyveno kartą senelis ir senelė, 1963, Lozorius, 1971 ir kt.) dramos. |
