Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 118

Žeme, nenusigręžk nuo manęs!

Iš krūmų purptelėjo išgąsdintas paukštis.

Negaliu šukuotis – šukos baisiai dreskia.

Pagaliau ugnis ima slopti ir visiškai užgęsta .

Nors mama ir tėtis prigrasino nelįsti upėn, bet kur čia išk ęsi .

Taip, grįš Vincas, ras čia ją. Pasiskųs .

Laimėjo drąsa ir pasiryžimas!

Ar ne peliukas Bukis išdrįso nusikąsti uodegą spąstuose?

Nenustebkit ir nenusigąskit – aš jus pažįstu net iš eisenos.

Plazda vėliavos, skamba dainų sutartinės.

Gesinkite plieno krosnis – Tegu atšąla, Kaip atšąla širdy Metalo aštruma.

Ilgiau taip tęstis nebegali.

Kas buvo, praėjo – nebesugrąžinsi.

Gražinasi kaip katė prieš lietų.

Neliūdėk, berneli. Dar daugel žygių sulauksi – senatvė tau dar negresia...

Turime siųsti žvalgą.

Ilgai sėdėjo susimąstęs Janulis nakties tyloje.

Visi ėmė slėptis, lįsti į gūžtas.

Dėl Rūtenio ne tiek iškęsčiau.

Į kito žmogaus sielą neprasibrausi, neįlįsi.

Iki šiol nenustoju gėrėjęsis Miko ryžtingumu ir drąsa.

Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis.

Nesipūsk per daug, kad neplyštum iš puikybės.

Gyventi ar per upę plaukti: nemoki – nuskęsi.

Ant sienų, suręstų iš netašytų rąstų, kabojo ginklai ir rūbai.

Manau, kad jau laikas gesinti žiburį.

Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvičio, mirga gęstanti vakaro šviesa.

Tiesą sakant, įgriso man ta muzika.

Kantriai iškęsk Viešpaties siųstą bausmę ir nerūstauk.

Ir staiga iš pakrūmių pradėjo lįsti ilgaausiai drąsuoliai.

Senelė savo žodį ištesėjo.

Akmenimis ir skeltais rąstais grįstos gatvelės buvo tuščios.

Ir visi su reikalavimais, su gąsdinimais ir grasinimais.

Pašalę, sausa, ledokšniai drąsinamai treška po kojomis.

Karalius nuleido galvą ir susimąstė.

Abi stalo ąžuolinės kojos jau aptrešusios.

Kuduliui net seilė tįso į žvaigždeles bežiūrint.

Geležiniai kapų vartai sunkūs. Jie užsklęsti sunkiu surūdijusiu geležiniu skląsčiu .

Tėvai dažnai mane pasiųsdavo su ąsočiu parnešti to krištolinio vandens.

Kvailystė! Švitrigaila grįš ar ne – nežino nieks.

Tarp Ubiškės ir Luokės tęsiasi kaip platus kaspinas aukšta, slaptinga Bivainės giria.

Tesutrūksta laiko gijos, žvaigždės teužgęsta.

Nelįskit man į akis, važiuokit vieni, aš vis tiek greičiau sugrįšiu už jus.

Teisėjas perskaitė sprendimą.

Eržilai krimto žąslus ir putos dribo nuo jų snukių.

Girdžiu, kaip žodis, grimzdamas į tylą, nuskęsta tarsi gelmėje vanduo.

Jai ėmė įgristi motorų ūžesys.

Stūkso kardas, įbestas į molį.

Dideliais šlapiais kąsniais krinta sniegas.

Žąsinas glaudėsi prie avino kaip prie seno pažįstamo.

Kieme draskėsi pririšti šunes.

Tu, mielas kūmai, gali nesiskųsti.

Senelis tik pagrasė pirštu.

Greičiau sugrįžkit, daktare!

Ko taip išblyškai?

Slysta kojos einant per ledą.

Dar tebesitęsia naktis.

Apmąstyk viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mąstai.

Mes nusprendėme laukti.

Kryžkelėj dėdė sustojo ir, negesindamas motoro, išlaipino Miką.

Ir gaidys nelesęs negieda.

Tai kaip? Grąžinti jam tą pinigą ar negrąžinti?

Gerai, kad bandai savo aplinką gražinti.

Kas nepažįsta ašarų, tas nepažįsta ir džiaugsmo.

Sėskim ant žirgų ir jokim neatsigręždami.

Jei neklausys, karaliui pasiskųsim!

Jokio rimto veikimo negalima ta medžiaga pagrįsti.

Aš lįsiu į vandenį pirmas.

Juodis kramtė žąslus ir neramiai trypė kojomis.

Marytę gąsdina tėvo nekalbumas.

Kaip gera atitrūkti nuo įgrisusios kasdienybės.

Ko jūs tokiame šaltyje čia šąlate ? Eikite į vidų.

Kai kada ir šviesiausios viltys užgęsta.

Šiąnakt pašalo – kelias gali būti slidus.

Bytautas atvirai pasisakė sukilimo idėjai nepritariąs.

Sąraše mano pavardės nebuvo.

Gatvių sankryžoje Kernius stabtelėjo ir pažvelgė į laikrodį.

Reginį paįvairina krūmokšniai, gojeliai, alksnynai.

Grėtė lėktinai įlekia į savo kambarį.

Ginčytis su juo buvo neįmanoma.

Aš nuėjau į miško gilumą ir atsiguliau tiesiog ant įkaitusių samanų ir spyglių po sena šakota pušimi.

Garavo saulės įšildyta ir grūdo pasiilgusi žemė.

Dabar prasidės pats darbo įkarštis.

Duona už auksą brangesnė.

Žadinkim brolius meile drąsia.

Tarp tavęs ir manęs šąla ledas ir dega ugnis.

Kas save giria, tą kitas peikia.

Ties ąžuolynu lapė atsisuko.

Nupirk penkiolika sąsiuvinių ir keletą rašiklių.

Mačiau tave dailės parodoje.

Aplinkui staiga pakvipo rudeniu.

Ko liūdi, berželi, ko liūdi?

Upės teka į jūrą.

Gatve pravažiuoja mašina.

Aš tavęs ilgėsiuos.

Leiskite man pabūti paukščiu vieną akimirką.

Baltu rūku apsisupęs vaikščios vakaras gatve.

Yra tokie namai. Tuos namuos yra dvylika langų. Ant tų langų po keturis stiklus. Ant tų stiklų po septynias paukštes. (Metai, 12 mėnesių, 4 savaitės, 7 dienos.)

Neklauski to, ko aš savęs šimtą kartų klausiu.