Sužinokite, kuriose iš XX a. pradžios rašytojų (J. Biliūno, J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės, Šatrijos Raganos, Igno Šeiniaus, Balio Sruogos) ir žymiųjų asmenybių (M. K. Čiurlionio, K. Būgos, M. Riomerio, Vydūno) gimimo vietų veikia muziejai. Sudarykite ekskursijos ar turistinio žygio pasirinktomis vietovėmis maršrutą. Išsirinkite kelis gidus, kurie pasiruoštų papasakoti apie numatytas vietas, ten esančius kultūros ar istorijos paminklus. Parašykite kelionės patirtį perteikiančią esė.
Palyginkite ištraukas iš M. Riomerio, Vydūno, M. K. Čiurlionio, K. Būgos tekstų: kaip šie autoriai nusakė savo lietuviškumo patirtis? Aptarkite jų tekstuose lietuviškumo ženklus, kuo jie yra panašūs į S. Daukanto, Maironio, A. Baranausko poetinį kraštovaizdį ir kokiais vaizdiniais, tautos idėjomis yra nauji?
a) Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, iš laiško broliui Povilui, 1902 m.
O virš tų krantų, virš to mylimo Nemuno dangus toks skaistus, švelnus, toks lietuviškas – žiūri žiūri ir negali atsižiūrėti. Tuomet širdis smarkiau pradeda plakti, o siela nudžiugus himną pradeda giedoti Tam, kuris tėvynę tau davė Lietuvą. O! ir graži gi ta mūsų Lietuva. Graži savo liūdnumu, graži paprastumu ir širdingumu. Nėra čia kalnų, debesis remiančių, nėra kaskadų ūžiančių; pažvelk tik aplink! – koks graudus paprastumas tame reginyje. Laukas kaip didelis šilkinis kilimas su tamsiai ir šviesiai žaliais langeliais; per lauką juokingai vingiuoja kelias ir pranyksta kažkur grioviuose; palei kelią kryžius, o šalia jo beržas stovi ir verkia. Toli horizonte mėlynuoja miškas. Prisiartink prie jo, tai jis tau paslaptingu kuždesiu seną seną legendą apsakys arba raudą graudžiai pradės ošti.
b) M. Romeris (Iš laiško J. Pilsudskiui, 1923 m.)
Visą gyvenimą, kaip koks legendinis Sizifas ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.
c) Vydūnas, „Kelios sąlygos tautai augti“, Mūsų uždavinys: Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę, Tilžė, 1921 (pirmas leidimas 1911)
Vyriausias tūlų rūpesnis yra tautą išlaikyti. Kad tuo neapsireiškia aiškus supratimas, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą ir tėvynę. Tautą išlaikyti vien tuo nėra galima. [...] Ir vien rūpintis tautos išlikimu yra ją pasmerkti pražuvimui. Todėl niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visumet: kaip auginsime tautą. Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamiršime to išlikimo sąlygą, o tai augimas ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti. Kiekvienas tą, kuo tiki tautą geriausiai auginti. Bet vis ir vis turi būti apmąstoma, ar iš tikro tauta auginama.
d) Kazimieras Būga „Vietų vardai, istorijos šaltinis“, 1922.
Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai. Vietoms vardus pramena žmonės. Vienos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kokius rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas esti atsineštinis iš senosios tėviškės.
Kazimieras Būga
„Vietų vardai, istorijos šaltinis: Maironiui“
Iš „Kalbos ir senovės” (Kaunas 1922) pratarmės mes jau žinome, kad mūsų kalba kalbininkui istorininkui gali atstoti archyvą, kuriame istorijos dokumentus sudaro ne tiktai bendriniai, bet ir tikriniai vardai. Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti. Žemės atsakas painumo yra lygiai painus, kaip ir senosios Pitijos. Todėl aiškintojui reikia būti gudriam ir atsargiam. Reikalaujamo gudrumo ir atsargumo aiškintojas turi mokytis lyginamojoje gramatikoje. Vietų vardais į mus kalba pati žemė. Jos kalbos žodžiai – tai miestų, sodžių, upių, ežerų, balų, girių, kalnų ir kt. vardai. Vietoms vardus pramena žmonės. Vienos tautos praminti žemės vietoms vardai gali patapti ir kitos tautos žemėvardžiais. Tai atsitinka, kai svetima tauta įsibrauja ne į savo žemę. Įsibrovėliai naujokai daliai vietų palieka tuos pačius vardus, kokius rado vadinant senuosius to krašto gyventojus, daliai duoda naujus, iš kurių dažnas esti atsineštinis iš senosios tėviškės. Manosios Lietuvos, Latvijos, Prūsų ir Gudo žemės vietų vardų studijos yra mane privedusios prie šių išvadų: 1) lietuvių ir latvių protėvių iki VI m. e. amžiui gyventa šių dienų Gudo žemėje (Minsko, Mogiliavo, Smolensko gub.) į šiaurę nuo Pripeties pagal Bereziną, Nemuno ir Dniepro augštupį, 2) šių dienų Latvijoje prieš latvių įkeliavimą gyventa suomių (lybių ir ėstų protėvių) giminės, 3) prieš lietuvių įsikūrimą Utenos, Dusetų, Salako, Kupiškio, Biržų apylinkėje gyventa sėlių tautos, Linkuvos, Joniškio, Žagarės apylinkėje – žiemgalių, Telšių, Rietavo, Skuodo, Klaipėdos apylinkėje – kuršių ir visoje Suvalkų žemėje – jotvingių, arba sūdų (sūduvių), tautos. Iš vietų vardų, man rodos, galima bus artimoje ateityje surasti net ir tos stovynės, kuriose lietuvių ir latvių prieš patį jų įtraukimą į šių dienų sritį stovėta. Vietų vardai (ypač upių vardai) rodo, kad latvių prieš pat įtraukimą į Latgalą ir Vidžemę gyventa rytinėje Vilniaus žemės dalyje. Latviai iš pastarosios savo stovynės, vadinasi, iš Vilniaus žemės rytų, į naująją savąją tėvynę Vidžemę ir Latgalą yra atsinešę šiuos vietų vardus: Gauja „Livländische Aa“ su jos kairiuoju intaku Vija, Lata (Latvijas vietu vardi. I dal’a : Vidzemes vardi. Rīgā 1922 p. 33, 34; toliau skaitmens po latviškųjų vardų reiškia šitų knygų puslapį) arba Lapupes 70,Cena 54 (Cenas 58, Cenas tirelis 54), Lida 90, 111 arba Lidava 92, Ūla 88 (Ūlupji 50, Ūli 59), Pune 53 (Puni 55, Punińi,Punēni 22), Speras 58, Zasna (Rėzytės apylinkės ežeras). Visi tie vardai yra atsineštiniai. Visus juos randame Vilniaus žemės rytuose. Gauja su savo intaku (irgi kairiuoju!) Vija (nuo jos pramintas ir miesteliui vardas Vija – gud. Ivje) tebeteka Ašmenos apskrityje. Latos upę ir sodžių dar ir šiandien teberandame už 17 varstų nuo Ašmenos. Kena yra upė ir miestelis į rytus nuo Vilniaus. Lydos miestelis ir upė dar ir šiandien tebedėvi šį vardą nuo latvių išsikraustymo gadynės.Ūla atateka į Merkio upę iš Lydos apskrities. Punios upė įteka į Nemuną ties Punios miesteliu. Speros ežero, rodosi, turime ieškoti Žaslių apylinkėje. Žasnos sodžių, pramintą nuo upės ar ežero vardo, randame netoli Ašmenos. Kai turėsim Vilniaus žemės vardų pilną rinkinį, tuomet, reikia tikėti, rasime daugiaus vardų, rodančių kitą kartą čia gyvenus latvius. Taigi, rinkim vietų vardus! Jie gyvai reikia rinkti, nes be jų mes negalėsim ištirti savo senovės. 1922 m. spalių 21 d.
(Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, Vilnius, 1961, t. 3, p. 491-492)
Išsamiai aptarkite pasirinkto XX a. pradžios literatūros kūrinio problematiką. Kokias problemas, amžinuosius klausimus kelia ir sprendžia šio laikotarpio literatūros veikėjas?
Kaip tautinio atgimimo literatūroje ir kituose XX a. pirmosios pusės tekstuose vertinama gimtosios kalbos reikšmė asmens gyvenime? Argumentuokite, remdamiesi I. Šeiniaus „Kupreliu“, XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tekstuose išreikštais požiūriais.
Palyginkite, kokius tautinio charakterio bruožus veikėjų kuriamais paveikslais perteikia J. Tumas-Vaižgantas („Dėdės ir dėdienės“), I Šeinius („Kuprelis“), Šatrijos Ragana („Sename dvare“)? Pasvarstykite, ar pasikeitė tautinio charakterio bruožai, perteikiami dabarties kultūros tekstuose? Kokios charakterio savybės padėtų sustiprintti lietuvių tautinę savimonę ir ugdyti asmenybę šiandien?
Kaip neoromantiniuose kūrniuose aplinkos vaizdai perteikia veikėjo būsenas? Argumentuokite, remdamiesi J. Tumo-Vaižganto kūriniu „Dėdės ir dėdienės“, I. Šeiniaus „Kupreliu“. Palyginkite šiuose kūriniuose vaizduojamą aplinką su realistinėje ir romantinėje literatūroje sukurtais aplinkos vaizdais.
Kurios vertybės, idealai, siekiai sieja Žemaitės, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos kūriniuose vaizduojamus XIX a. valstiečius ir bajorus? Kuo vertybės ir siekiai skiriasi? Kokios šių veikėjų paveikslais perteiktos vertybės, idealai Jums yra artimi, aktualūs? Kaip manote, kas Jus sieja su kitos socialinės padėties žmonėmis mūsų visuomenėje?
Suraskite realizmo ir neoromantizmo prozoje epizodų, kuriuose išaukštinama žmogaus vertė ar parodomas jo nuopolis ir paaiškinkite, kokios vertybės yra teigiamos. Ar Jūsų požiūris, kuo vertingas yra žmogus, sutampa su perteiktu realistų ir neoromantikų kūryboje?
Kuo reikšminga meilė neoromantikams? Kaip meilės jausmas veikia Mykoliuko (J. Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“) ir Olesiaus (I. Šainiaus „Kuprelis“) charakterius, gyvenimus?
Aptarkite, kas lemia veikėjo charakterio raidą J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės, A. Čechovo kūriniuose. Kaip charakteris perteikiamas laikysena, elgesiu, kalba, kitų veikėjų reikškiamais požiūriais? Aptarkite, kaip0 charakterio pasikeitimas keičia pasakojimo stilių?