4Klausimas
Atlikite užduotį.
PUBLIJUS VERGILIJUS MARAS
GEORGIKOS
2 KNYGA
Ištrauka
Bet nei turtingosios medų šalies miškai, nei puikusis
Gangas, nei auksu sruvenantis Hermas negali prilygti
Savo garsu Italijos žemei; nei Baktrai, nei Indai,
Nei laukais smilkalų turtingi Panchajos smiltynai.
Nieks čia ugnim kvėpuojančiais jaučiais nearė dirvų, 140
Niekas jose dantų šlykščiosios hidros nesėjo
Ir nesulaukė karių su šálmais ir ietimis dcrliaus.
Kur bepažvelgsi – visur tik vaisiai ir Masiko vynas,
Sodai alyvų ir kaĩmenės linksmos. Kovotojo žirgas,
Sprandą užrietęs, iš čia pasileidžia į mūšį, ir baltos 145
Bandos su bulium, stambiausia auka, iš čia, o Klitumne,
Daugsyk, tavo šventoj tėkmėj išmaudytos, vedė
Romos pergales į šventyklas. Pavasario dienos
Niekad čia nesibaigia, o vasarą net ir ne savo
Mėnesiais tęsias. Dukart čia uždera vaisiai ir dukart 150
Veda galvojai; nėra čia nei plėšriojo tigro, nei liūtų
Veislės žiaurios, ir jokiam žolių rinkėjui nereikia
Vengti nuodingos kurpelės. Ir niekur čia nematysi
Ratais didžiuliais išlenkusios blizgančia nugara šliaužiant
Ar žiedais susiraičiusios gulint žvynėtos gyvatės. 155
Kiek čia miestų, paminklų, pilių ant uolų ir kiek upių,
Tekančių pro senovines sienas! Ar man prisiminti
Jūras, aukštai ir žemai skalaujančias krantą? Didžiuosius
Ežerus? Larijų ir tave, kurs, nelyginant jūra,
Tvindamas rūsčiai blaškais vilnim, o Benake platusis? 160
Uostus, Lukrino tvankas, audringą įsiutusių marių
Gausmą ten, kur Julijaus vandens, bangoms besiveržiant,
Aidi toli ir bekyląs Tirėnų potvynio sriautas
Plūsta, pralaužęs krantus, galinga srove įAverną.
Čia, šiam krašte, žmonėms atsivėrė sidabro ir vario 165
Gyslos, ir auksas tekėjo upėmis gausiai. Ši žemė
Davė narsiąją giminę marsų, sabelų jaunimą,
Ietim ginkluotąjį volską, darbe patvarų ligurą;
Decijus, Marijus, Scipionùs nuožmiuosius, Kamilų
Didžiąją gentį; pagimde tave, o Cezari didis, 170
Kurs, pajungęs Azijos žemių toliausias pakrantes,
Šiuomet nuo Romos pilių sumušęs atstumi indus.
Tad pasveikinta būk, Saturno žeme didžioji,
Motina vyrų ir vaisių!Aš tau skiriu šio nuo seno
Gerbiamo amato temą, atverdamas versmes šventąsias, 175
Ir po Romos miestùs dainuoju askrietišką dainą.
Vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas
GEORGIKOS
2 KNYGA
Ištrauka
Bet nei turtingosios medų šalies miškai, nei puikusis
Gangas, nei auksu sruvenantis Hermas negali prilygti
Savo garsu Italijos žemei; nei Baktrai, nei Indai,
Nei laukais smilkalų turtingi Panchajos smiltynai.
Nieks čia ugnim kvėpuojančiais jaučiais nearė dirvų, 140
Niekas jose dantų šlykščiosios hidros nesėjo
Ir nesulaukė karių su šálmais ir ietimis dcrliaus.
Kur bepažvelgsi – visur tik vaisiai ir Masiko vynas,
Sodai alyvų ir kaĩmenės linksmos. Kovotojo žirgas,
Sprandą užrietęs, iš čia pasileidžia į mūšį, ir baltos 145
Bandos su bulium, stambiausia auka, iš čia, o Klitumne,
Daugsyk, tavo šventoj tėkmėj išmaudytos, vedė
Romos pergales į šventyklas. Pavasario dienos
Niekad čia nesibaigia, o vasarą net ir ne savo
Mėnesiais tęsias. Dukart čia uždera vaisiai ir dukart 150
Veda galvojai; nėra čia nei plėšriojo tigro, nei liūtų
Veislės žiaurios, ir jokiam žolių rinkėjui nereikia
Vengti nuodingos kurpelės. Ir niekur čia nematysi
Ratais didžiuliais išlenkusios blizgančia nugara šliaužiant
Ar žiedais susiraičiusios gulint žvynėtos gyvatės. 155
Kiek čia miestų, paminklų, pilių ant uolų ir kiek upių,
Tekančių pro senovines sienas! Ar man prisiminti
Jūras, aukštai ir žemai skalaujančias krantą? Didžiuosius
Ežerus? Larijų ir tave, kurs, nelyginant jūra,
Tvindamas rūsčiai blaškais vilnim, o Benake platusis? 160
Uostus, Lukrino tvankas, audringą įsiutusių marių
Gausmą ten, kur Julijaus vandens, bangoms besiveržiant,
Aidi toli ir bekyląs Tirėnų potvynio sriautas
Plūsta, pralaužęs krantus, galinga srove įAverną.
Čia, šiam krašte, žmonėms atsivėrė sidabro ir vario 165
Gyslos, ir auksas tekėjo upėmis gausiai. Ši žemė
Davė narsiąją giminę marsų, sabelų jaunimą,
Ietim ginkluotąjį volską, darbe patvarų ligurą;
Decijus, Marijus, Scipionùs nuožmiuosius, Kamilų
Didžiąją gentį; pagimde tave, o Cezari didis, 170
Kurs, pajungęs Azijos žemių toliausias pakrantes,
Šiuomet nuo Romos pilių sumušęs atstumi indus.
Tad pasveikinta būk, Saturno žeme didžioji,
Motina vyrų ir vaisių!Aš tau skiriu šio nuo seno
Gerbiamo amato temą, atverdamas versmes šventąsias, 175
Ir po Romos miestùs dainuoju askrietišką dainą.
Vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas
1
Palyginkite J. Radvano „Radviliadoje“ (I dalies 31–96 eil. ir Publijaus Vergilijaus Maro „Georgikose“ (2 knygos 136–176 eil.) pateikiamus tėvynės kraštovaizdžio aprašymus, raskite, kas juos sieja. Atkreipkite dėmesį ne tik į vaizdus, bet ir į retorines figūras: raskite antitezių ir retorinių klausimų.
