Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai / Mąstyk ir kurk / 1

1 Poetas, prozininkas, eseistas ir dramaturgas Justinas Marcinkevičius pagrįstai laikomas tautos poetu. Sunkiausiais Lietuvai sovietinės okupacijos metais jis gynė tautos kultūrą, saugojo kultūrinę atmintį, puoselėjo lietuvišką žodį, teigė kaimo gyvenimo prasmę ir paprasto žmogaus grožį. Jo kūryba vienijo Lietuvos žmones ir užėmė gynybines pozicijas. Tai buvo reikalinga ir prasminga, tačiau meninė kūrybos vertė buvo su jos ideologinėmis funkcijomis. Just. Marcinkevičiaus kūryba liko tarsi pririšta prie istorinio konteksto ir ją, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, kartais sunkoka adekvačiai perskaityti. Kaip atskirti menines reikšmes nuo tautinių, patriotinių idėjų? Vienu metu poetas dėl savo etnocentristinių nuostatų buvo net kritikuojamas, stumiamas į praeitį. Visgi neabejotina, kad jo kūryba nėra tik aplinkybių sąlygotas reiškinys, praeinantis kartu su istorija. Todėl perskaitykite Just. Marcinkevičiaus eilėraščius ir pamėginkite atrasti argumentų, kad tai yra išliekančios reikšmės poezija, skirta ne vienos kartos ir ne vienos epochos žmonėms. Visų pirmiausia todėl, kad jo kūryba ne deklaratyvi, o žmogiška, emociškai turtinga, turinti savo stilių, poetinį skambesį. Jūsų esė tema galėtų būti: „Istorija, tauta ir žmogus Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje“.

2 Jeigu Justiną Marcinkevičių laikytume tik tautos poetu ir sakytume, kad laisvoje Lietuvoje poeto laikas baigėsi, nes dabar kitokia visuomenė, kitoks žmogus ir kitoks menas, tai gal ir jo kūrybos palikimas ne toks jau svarbus? Juk lotyniškas posakis skelbia: menas – amžinas, gyvenimas – trumpas (ars longa, vita brevis). Pamėginkite pasamprotauti ir parašyti esė tema: „Kokia būtų Lietuvos kultūra ir jos literatūra be Justino Marcinkevičiaus?“ Perskaitę chrestomatijoje pateiktus poeto eilėraščius suformuluokite esminius Just. Marcinkevičiaus poetinės mokyklos principus, bruožus, ypatybes, taip pat aptarkite jo teigiamas vertybes ir idėjas, kurios per poetinę kūrybą veikė Lietuvos visuomenę sovietiniais metais. Taip pat galite pasiremti literatūrologo teiginiais.

3 Sakoma, kad yra trys didžiosios Just. Marcinkevičiaus temos: žemė, kalba, tauta. Visi šie trys komponentai sudaro organišką Lietuvos kūną, ir jie yra neatskiriami. Poeto didysis rūpestis – lietuvybės ir kultūrinės tapatybės išsaugojimas. Svarbiausias kultūrinės tapatybės komponentas yra gimtoji kalba. Ji Just. Marcinkevičiaus tekstuose suvokiama romantiškai – kaip organiškas reiškinys, analogiškas gamtos procesams: kalba yra susijusi su ja kalbančios bendrijos aplinka, agrarinės kultūros žodžiai išauga iš gimtosios žemės tarsi kokie unikalūs augalai ir per kalbą suriša žmogų su žeme nenutraukiamais ryšiais. Toks mąstymas vadinamas etnocentriniu, kai žmogus tarsi uždaromas gimtajame pasaulyje ir gimtoje kalboje: šių erdvių praradimas jam reikštų savasties netektį ir net pražūtį. Taigi apmąstykite šią temą cituodami atitinkamus poeto eilėraščius, mėgindami įsivaizduoti, kaip ši problematika atrodo jūsų kartos žmonėms. Ir svarbiausia: ką žodis ir kalba reiškė poetui, ir ką ji gali reikšti apskritai, kaip žmogiškosios komunikacijos priemonė. Užduotį pasitikslinti padės ir žemiau pateikiamos literatūrologo mintys. Jūsų rašinio tema: „Žodis kaip etninės gyvybės simbolis Just. Marcinkevičiaus eilėraščiuose“.

4 Kaip teigia Just. Marcinkevičiaus kūrybos tyrinėtojai, jo eilėraščiai radosi sunkiu Lietuvai metu, kai buvo privaloma šlovinti sovietinės ideologijos išaukštintus komunistinės ateities kūrėjus, socialistinio darbo didvyrius ir panašius herojus. Just. Marcinkevičiaus eilėraštis atsirado kaip vertybinė opozicija sovietinei sistemai, siekusiai paversti literatūrą ideologinio poveikio įrankiu. Perkaitykite Just. Marcinkevičiaus eilėraščius ir aprašykite jų motyvus, idėjas bei vertybes, kurios, jūsų nuomone, negalėjo atitikti sovietinės sistemos interesų ir kurias galime laikyti tautos dvasinio priešinimosi reiškiniu. Jūsų rašinio tema: „Humanizmo kontūrai Justino Marcinkevičiaus eilėraščiuose“.

5 Jeigu Justiną Marcinkevičių laikytume tik kaimiškos pasaulėjautos tautos poetu, neteisingai vertintume jo kūrybos meninę reikšmę. Visgi jo kūryba yra ne kokia tautosaka, ne vien kalbėjimas tautai, bet ir individualaus stiliaus asmeninė lyrika, kylanti iš individualios egzistencinės žmogaus situacijos ir kartais artėjanti prie filosofinės lyrikos poetinio žanro. Perskaitykite chrestomatijoje pateiktus poeto eilėraščius, pamėginkite klasifikuoti jų tematinius laukus: kiek kūriniuose girdime tautos balso ir temų, ir kiek – žmogaus, intymiosios lyrikos apraiškų. Kad suvoktumėte kaimiškosios tematikos ir asmens išgyvenimo skirtumus, o taip pat ir šių vertybinių polių sąsajas, pasiremkite pateiktomis literatūrologo mintimis. Literatūrinis rašinys tema: „Justino Marcinkevičiaus eilėraštis: tarp gimtosios dirvos ir žmogaus širdies“

6 Justino Marcinkevičiaus lyrika turi savo emocinę spalvą, stilistiką, ypatingas kalbos intonacijas. Iš esmės šiam poetui būdingos rūpesčio, globos, užuojautos, solidarumo užguitam kaimui ir panašios jausenos. Jos išreiškiamos autoritetine išmintingo ir gyvenimo patirties turinčio kalbančiojo balsu. Todėl poeto eilėraštyje dažniausiai girdimas pamokantis, aiškinantis, įspėjantys ir graudenantis tonas, primenantis lyg pamokslininką, lyg pranašą. Vienaip ar kitaip eilėraščio lyrinis subjektas yra įsitvirtinęs hierarchinėje pozicijoje, jis net ir solidarizuodamasis su skaitytoju ar tauta išsaugo teisingumo pozicijas, turi aukščiausias vertinimo sankcijas. Tai tiesiog moralinis autoritetas ir tautos mokytojas. Aptarkite Just. Marcinkevičiaus eilėraščius šiuo – kalbos stiliaus ir retorikos aspektu. Pamėginkite juos skityti garsiai, įsiklausydami, kokias skaitymo strategijas primeta šių eilėraščių prasminis ir tematinis turinys. Kuriuose eilėraščiuose girdime poetą-žmogų, ir kuriuose – poetą kaip tautos likimo lėmėją ar tiesiog visos tautos balsą. Užbaikite poetinius skaitymus apibendrinančiu rašiniu: „Tautos ir poeto balsai Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje“

7 Justinas Marcinkevičius savo kūryboje teikia dvejopą vertybių sistemą: kaimiškąją natūralistinę, kylančią iš žemės žmogaus pasaulėjautos, ir žmogiškąją humanistinę, istoriškai atsiradusią iš Vakarų krikščioniškosios kultūros, kuri įtvirtino sielos metafiziką ir įprasmino sielą turinčio žmogaus nelygstamos vertybės idėją. Šios vertybinės sistemos poeto kūryboje gražiai sujungtos, integruotos, o integracijos pagrindas – universalus gyvybės vertės jausmas, kuris lietuvių literatūroje atsiranda su Jono Biliūno psichologine proza. Tradicinis kaimas ir krikščionybė – iš esmės patriarchalinės kultūros modeliai (dominuoja vyro valdžia). Tačiau universalesnis ir gal archaiškesnis vertybinis klodas – viską jungiantis ir gyvenimą kuriantis gyvybės pojūtis – gal būt yra Just. Marcinkevičiaus kūrybos paslaptis. Todėl jo lyrikos pasaulis neturi vyriškojo agresyvumo, dominavimo, heroizmo, koks būdingas, tarkim, romantinei Vinco Krėvės ar net kartais Maironio kūrybai. Just. Marcinkevičiaus pasaulis jaukus tarsi gimtieji vaikiški namai, jis šiltas ir žmogiškas, o bene svarbiausias šio pasaulio vaizdinys yra motinos paveikslas. Motiniška gyvybės šiluma yra apglėbusi beveik visą poetinę Just. Marcinkevičiaus erdvę, tas globojantis motiniškumas slypi namuose, daiktuose, dirvoje, žemėje – jis yra jaučiamas kaip būtinoji žmogaus gyvybės ir jo jausmų sąlyga. Pagaliau vyraujančios tėvynės ir gimtinės temos yra ypatingos motiniškos reikšmės erdvės, kuriose žmogui atsiveria būties šventumas ir patiriamas „gyvenimo švelnus prisilietimas“. Moterys, motinos, močiutės – jos yra tautos vaikų gimdytojos, gimtojo žodžio puoselėtojos, tautos gyvybę sauganti ir mylinti jėga. Prisiminkite ir tradiciją: kaip tėvynė vaizduojama Vinco Kudirkos „Tautinėje giesmėje“, Maironio eilėraščiuose. Apmąstę tokį požiūrį į Just. Marcinkevičiaus kūrybą, perskaitykite chrestomatijoje pateiktus jo eilėraščius ir parašykite esė tema: „Motinos ir motiniškumo vaizdiniai Justino Marcinkevičiaus eilėraščiuose“.

8 Pasiremdami ankstesnėje užduotyje pateiktomis mintimis apie Justino Marcinkevičiaus pasaulėjautos dvejopas ištakas, jų sujungimą ant bendro gyvybės kaip galutinės vertybės pagrindo ir įsiskaitę į eilėraštį „Nusilenkimas žolei“ parašykite esė tema: „Vertybių integracija Justino Marcinkevičiaus poetiniame pasaulyje“. Keletas patarimų: a) pasaulėjauta grindžiama šventumo (galutinės tikrovės) samprata, kur šventumas laikomas būties esme ir gyvenimo orientyru žmogui, jo veiklos etiniu pagrindu; b) šventumas įvairiose tradicijose gali būti suvokiamas skirtingai, pagal jo lokalizaciją. Pvz., gamtos religijos (pagonybė) ir agrarinės tradicijos šventumą lokalizuoja gamtoje, transcendentinės (antgamtiškumo) religijos – antgamtinėje būtyje; šventumas gali būti matomas kalboje (Šv. Rašto, knygos kultūros tautos), istorijoje (jeigu ši suvokiama kaip dieviškojo plano dalis) ir pan. c) šventumo žinojimas (mitas) ar patyrimas reikalauja veiksmo (liturginio ritualo, apeigos). Tai gali būti ritualiniai judesiai, ritualinės kalbos formulės – maldos, užkalbėjimai, palinkėjimai ir pan. Iš pačių seniausių žmogaus šventumo patirčių kyla ir atitinkama kalbinė retorika – gimsta poezija. Nors šventumo samprata per amžius keičiasi, poetinės kūrybos principai lieka tie patys: tai žmogaus kreipimasis į svarbiausius, švenčiausius dalykus ir atitinkamų dvasios būsenų aprašymas nepragmatine, poetine kalba. Taigi kaip Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje aukos ir tikėjimo veiksme susitinka žolė ir krikščioniškosios moralinės reikšmės?

9 Be viso kito poezijos menas išauga iš mitologinės vaizduotės ir sprendžia tą patį seniausią žmonijos klausimą: kaip yra gyvenimas ir mirtis, ir kaip juos galima sutaikyti? Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Pasigailėjimo, arba Vėlinių sonetas“ yra kupinas graudulio, užuojautos žmogui, nes tamsiuoju metų laiku, kosmosui grįžtant į chaosą, itin jaučiamas žmogiškojo pasaulio trapumas. Tačiau be filosofinės gelmės šis eilėraštis būtų tiesiog sentimentali lyrika, žmogiškojo silpnumo apraiška. Taigi kokia yra eilėraščio filosofinė gelmė, koks jo esminis egzistencinis klausimas? Ką reiškia ta oksimoroniška konstrukcija: tamsa kaip šviesos tąsa? Kodėl siekiama šito pirmapradžio priešybių sutaikymo? Koks apskritai yra esminis žmogaus – gyvos ir mąstančios būtybės rūpestis, atsirandantis kartu su jo sąmone, su mitiniu „pažinimo medžio vaisiumi“? Remdamiesi šiuo Justino Marcinkevičiaus eilėraščiu, kitais jo kūriniais bei bendru apsiskaitymu parašykite filosofinio pobūdžio esė: „Šviesos matymas tamsoje: kūryba kaip tikėjimo išraiška“.

10 Parašykite kūrybingą laišką Justinui Marcinkevičiui, bandydami įsivaizduoti, kad adresatas jį gaus ir perskaitys: „Ko bijojau paklausti mokytojos ir ką norėčiau sužinoti iš paties poeto“. Jūsų laiško poetui orientyrai: a) kas man poeto kūryboje yra artima ir suprantama ir kas atrodo kaip nutolusios epochos aidas; b) kiek žmogui reikia pasenti, kad tautos gyvenimo vertybės būtų ne tik žinomos, bet ir pajaustos? c) kodėl vertybės suvokiamos kaip vertybės tuomet, kai jos prarandamos? d) kaip poeto pasaulio spalvos matomos žmogui, gyvenančiam Lietuvoje, ir lietuviui, gyvenančiam svetimoje aplinkoje, emigracijoje? e) o gal mums šiandien jau nebėra skirtumo, kur gyventi ir kam priklauso etninės Lietuvos žemė? f) ar šiandien įmanomas tautos poeto fenomenas?

11 Justinas Marcinkevičius yra pasakęs tokią frazę: „Dėkoju ir meldžiuosi agrarinei kultūrai. Ji sukūrė tautą.“ Kiek mes girdime tokios agrarinės kultūros savyje? Savo kalboje? Jeigu nebegirdime, galbūt nutrūko ryšys su mūsų praeitimi, mes nebeturime protėvių ir iškritome iš tautos pasaulio? Surenkite diskusiją šia tema: „Aš ir mano kultūrinė genealogija“. Sakoma, kad asmens kultūrinio aristokratiškumo požymiai yra ištikimybė tradicijoms, atminties išsaugojimas, įpareigojantis ryšys su praeitimi. Tai ir asmens pilietiškumo požymiai. Paprastas minios žmogus gyvena pats sau, jis tarsi neturi praeities, yra lyg iškritęs iš tautos.