21Klausimas
Perskaitykite tekstą. Remdamiesi Tomo Venclovos argumentais, įrodykite, kad lietuviai – apsišvietusi ir kultūringa tauta.
|
Vanda Juknaitė. Vakar kalbėjausi su dviem mokytojomis. Viena pasakė labai svarbius žodžius, kurie šioje konferencijoje dar nenuskambėjo. Ji pasakė: aš kartais galvoju, ar dar pati tikiu savo žodžiais, ar jau ne. Manau, šis sakinys turi būti pasakytas garsiai. Išgyvename didelį sociokultūrinį lūžį, ir mes esame suaugę žmonės, bet bijome sau pripažinti, kaip mes bijome gyvenimo. Ir bijome vaikui sakyti: nebijokime laiko pokyčių, būkime kartu, gyvenkime kartu. Grįžtu prie kalbos temos. Yra nepaprastai įspūdinga Giedros Radvilavičiūtės esė puikiu pavadinimu „Tėvynė ir kitos jungtys“. Kalbos esmė yra jungtis. Tai ne tiesiog komunikacinė funkcija, bet gilioji materija, susiejanti mus su kitais žmonėmis, taip pat su pasauliu. Kai į užsienius emigruoja mūsų vaikai, jie nesuvokia, kas jų laukia, nes mes nedrįsome ir nemokėjome jų perspėti. Ne todėl reikia perspėti, kad pavydime jiems jų laimės užsieniuose, bet jau vien dėl to, kad žmogui priprasti svetimoje šalyje reikia bent dvidešimt metų. Algirdas Julius Greimas, puikiai įsitvirtinęs kitoje kultūroje, pripažintas visame pasaulyje, yra pasakęs tokį sakinį: namie aš jau nebesijaučiu niekur. Žmogus, svetimoje šalyje neturėdamas kalbos kaip gimtosios jausmo, negali savęs pasakyti viso iki galo. Turime dar vieną pavyzdį, Tomą Venclovą, šiaip įsitikinusį kosmopolitą. Kalbos tema jo poezijoje yra bene svarbiausia. Vieno iš įspūdingiausių jo parašytų eilėraščių – „Komentaras“ – pirmoji eilutė yra iškalbinga: „Taigi, mylėti kalbą.“ Internete radau jo pokalbį su vienu rusų nacionalistu, kuris klausinėja, ar poetas esąs lietuvis, ar tik vilnietis, kas jam svarbu ir pan. Vienas klausimas yra toks: ar jums neliūdna, kad rašote lietuvių kalba? Rašytumėte rusiškai, turėtumėte šimto dvidešimties milijonų skaitytojų auditoriją! Rašytumėte angliškai, turėtumėte jų dar daugiau. Iš karto didesnė Nobelio premijos laureato tikimybė… T. Venclova atsako: man visiškai užtenka trijų milijonų skaitytojų. Nes kiekvienoje tautoje, kad ir kokio dydžio ji būtų, poezijos skaitytojų yra apie penkis tūkstančius. Tokie pavyzdžiai ir tokie argumentai turi būti nepamirštami, ir niekas kitas to vaikams aiškiau nepasakys, nei mes. Nes į užsienius išvažiuoja ne tik vaikai, bet ten važiavo ir jų tėvai, kurie kalė pinigus jau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį ir neturėjo savo vaikams laiko. Priežastys be galo paprastos, tačiau kažkas turi pasakyti, kad gimtoji kalba (kaip sako vokiečiai – Mutersprache, motinos kalba) gyvybiškai yra dar svarbiau už pinigus. Jau daug pasakojo Asta Karaliūtė, kaip jos mokiniai iš Vilniaus licėjaus išvažiuoja iš Lietuvos ir gyvena Anglijoje su iraniečiais ir indais – jie patenka į kultūrinį tarpeklį, kuriame niekada nebūsi savas. Kalba ir literatūra, kas tai? Literatūra iš esmės yra santykis su kalba, kūrybinis santykis su gyvu kalbos pasauliu, tai nenuilstama kalbos kūryba. Taip suformulavus teiginį nebelieka klausimo, ar, mokydami literatūros, mokome kalbos, ir atvirkščiai. Diskusija: lietuvių kalbos ir literatūros likimas. Aut. R. Tamošaitis. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, www.punskas.pl |